Apie visuomenės svarbą priimant sprendimus garsiai deklaruojantys savivaldos politikai, regis, pamiršo (o gal net ir nežino), kam jie atsidūrė savivaldybių tarybose.
Į tarybą išrinkti politikai yra tokie patys vietos gyventojai, kaip ir juos rinkę žmonės. Skirtumas tas, kad rinkėjai būtent jiems patikėjo spręsti kasdienius miesto ar rajono gyvenimo klausimus: kur kokias gatves tiesti, kaip turi atrodyti statomi namai, kurioje teritorijos vietoje ir kas gali atsirasti, kiek ir kokių rajone reikia mokyklų ir kiek klasių jose bus.
Savivaldybės taryboje sprendžiamų klausimų ir iškylančių gyvenimiškų problemų įvairovė yra didelė – išvardinti visų ir neįmanoma. Tačiau tai – labiau ūkiški klausimai.
Iš tikro vietos savivaldoje jokios politikos nėra. Nebent politiniu klausimu laikyti sprendimą, ar uždaryti kokią ištuštėjusią mokyklą.
Tačiau tokiu atveju šeimose taip politikuojama kasdien: ar griauti nebereikalingu tapusį sandėliuką ir jo vietoje sukasti kelias papildomas lysves daržui, ar už sutaupytus pinigus pirkti gendančią skalbimo mašiną, ar geriau palopyti prakiurusį stogą?
Taigi, iš tiesų vadinamiesiems politikams – iškilesniems, labiau išsimokslinusiems, labiau išmanantiems gyventojams – visuomenė patikėjo spręsti jų reikalus. Nes kitu atveju, jeigu juos vienu metu imtųsi spręsti visi vietos gyventojai, kiltų nesibaigiantys ginčai ir liktų niekas nepadaryta.
Tačiau visus svarbiausius rajono valdžios postus susižėręs komitetas „Kretingos kraštas“, matyt, vaizduodamas didelius demokratus, vienu iš svarbiausių savo rinkimų programos punktų įsirašė pažadą gyventojus įtraukti į rajono biudžeto skirstymą.
Kur panaudoti iki 1 proc. biudžeto dalį spręs tik gyventojai – ir po rinkimų tebetvirtina Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. „Ar jiems reikia, tarkime, parko ar poilsio zonos, ar gatvės, jos sutvarkymo, ar net mažosios architektūros elementų. Įsitikinęs, kad tai turi spręsti patys gyventojai – politikai ir savivaldybės darbuotojai tam turi sudaryti sąlygas“, – interviu „Palangos tiltui“ neseniai porino A. Kalnius.
Anot mero, tai bus sprendžiama apklausų būdu, o visa šio sumanymo vykdymo tvarka būsianti nustatyta, kai tik rajonas turės savivaldybės administracijos direktorę. Tačiau panašu, kad ir pati Jolanta Girdvainė kol kas neįsivaizduoja, kaip tai bus daroma. „Susėsime, išsiaiškinsime ir padarysime“, – tvirtinant į pareigas taryboje kalbėjo apie tai paklausta direktorė, kuri taip ir nepasakė, kaip gyventojai skirstys tą biudžeto procentą.
Vietos gyventojų apklausos būdas įstatymų yra aiškiai reglamentuotas ir nėra čia ko bergždžiai sėdėti ir aiškintis. Tai yra tokie mini rinkimai, kurių organizavimas rajono biudžetui, šiaip jau, kainuotų nepigiai. Juo labiau, kad Kretingos rajonas – tai ne Palanga, kurioje pakanka vienos balsavimo vietos.
Kita ne mažiau svarbi sąlyga – apklausoje turi dalyvauti ne mažiau kaip 15 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų. Tik tuomet įstatymas įpareigoja šį klausimą svarstyti tarybos posėdyje. Jau nekalbant apie tai, kad tokios apklausos yra tik rekomendacinio pobūdžio.
Ar klausimas, kur panaudoti 1 proc. biudžeto, sudomins kretingiškius? Čia pravartu prisiminti, kad gerokai svarbesniu klausimu, ar keisti Klaipėdos rajono pavadinimą, pernai pasisakė vos 5,61 proc. šio rajono gyventojų.
Kita vertus, visiškai neįsivaizduojama, kaip gyventojai nuspręstų, ko jiems reikia labiausiai. Žmonių skirstoma suma siektų beveik pusę milijono eurų. Už tiek galima nuveikti nemažai. Salantuose gal reiktų sutvarkytos gatvės, o Kretingoje – naujo parko. Laimėtų, ko gero, kretingiškiai, nes mieste žmonių gyvena daugiau. Ar tokios apklausos nebūtų tiesiausias kelias į rajono gyventojų susipriešinimą?
Tačiau svarbiausia yra ne tai. Gyventojai ir be mero malonės skirsto visą rajono biudžetą. Tai jie daro per savo išrinktus tarybos narius. Kad nekiltų bereikalingų ginčų ir priešpriešų, jiems žmonės patikėjo nuspręsti, kas rajonui yra reikalingiausia.
O toks „Kretingos krašto“ komiteto ir jo atstovaujamo mero siūlymas yra ne kas kita, kaip populizmas ir žaidimas demokratija. Žmonių apgaudinėjimas, trumpiau tariant. Lygiai toks pat, kaip ir prieš keletą metų Palangoje socialiniuose tinkluose paskelbtas siūlymas gyventojams iš kelių pateiktų pavyzdžių išsirinkti kėdes baigiamoje statyti Koncertų salėje.
Palangiškiai noriai įsivėlė į šį pasiūlytą žaidimą: rašė savo nuomones, ginčijosi, koneveikė vienas kitą. Buvo sulaukta keletą šimtų atsiliepimų. Ar juos kas skaičiavo? Paskelbė rezultatus? Pagaliau, ar atrinko tas kėdes, už kurias pasisakė daugiausiai?
Rajono valdžios ketinimai gyventojams patiems skirstyti 1 proc. biudžeto ir verčia manyti, kad į Kretingos tarybą išrinkti kretingiškiai labai greitai pamiršo, kas jie yra. Jei 1 proc. biudžeto skirstys rajono gyventojai, kas tuomet skirsto likusius 99 proc.? Dievais vaizduojantys politikai? Meras, kuriam kretingiškiai moka algą už tai, kad jam nereiktų nieko kito dirbti, tik rūpintis rajono reikalais?
Dalyvaudami rinkimuose tarybos nariai ir meras prisiėmė visą atsakomybę spręsti žmonių rūpesčius. Ir nėra ko žvilgčioti į gyventojus sprendžiant, kokį rajoną simbolizuojantį objektą siūlyti Ukmergėje kuriamam miniatiūrų parkui. Tai ne demokratija. Tai baimė priimti sprendimą ir politikams deleguotos atsakomybės permetimas patiems gyventojams.
Alvydas Ziabkus
1,227 peržiūrų (-a)