Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė
Jauniausia Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės duktė gimė 1876 m. rugpjūčio 10 d. Kretingos dvare. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčioje buvo pakrikštyta Elena Klotilda Marija. Klotildos vardą ji gavo senelės iš motinos pusės Klotildos Volodkavičiūtės garbei.
Augo Kretingos dvare prižiūrima auklių ir guvernančių. Nuo vaikystės pasižymėjo gyvu charakteriu, judrumu, komunikabilumu, nesunkiai rasdavo bendrą kalbą tiek su namiškiais, tiek ir su svečiais. Mėgo puošniai rengtis ir jodinėti žirgais, ypač tėvo augintais žemaitukais. Sykį Palangos pajūryje dalyvavo tėvo surengtose žemaitukų varžybose, kuriose su broliu Antanu jojo ant žirgo dviviečiame cirko artistų balne.
Anksti susipažino ir artimai susidraugavo su 10-čia metų jaunesniu Rawicz (Ravič) herbo lenkų didiku, grafu Aleksandru Antanu Feliksu Ostrovskiu (lenk. Aleksander Antoni Feliks Ostrowski; 1866–1904), valdžiusiu Lenkijos Karalystėje Korčevo dvarą. Juodu 1893 m. birželio 17 d. Kretingos bernardinų bažnyčioje sutuokė Telšių (Žemaičių) vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Santuokos liudininkais tapo grafai Vladislovas Pliateris, Julijus Ostrovskis, Benediktas Tiškevičius, Adomas Pliateris ir kt. Jaunoji dar nebuvo sulaukusi septyniolikos metų, tačiau santuokos metrikoje nurodyta ją esant aštuoniolikmete.
Vestuvių pokylis, kurį surengė motina Sofija Tiškevičienė ir Kretingą paveldėjęs vyriausiasis brolis Aleksandras Tiškevičius, vyko Kretingos dvaro rūmuose. Ta proga parkas, tvenkinio pakrantės ir krioklio grota buvo iliuminuoti, išpuošti medžių šakų, lapų, gėlių žiedų ir elektros lempučių girliandomis. Sutemus buvo leidžiami fejerverkai – retas tam metui reiškinys, kurio stebėti smalsuoliai susirinko iš miesto ir apylinkės kaimų, kiti – net iš Palangos.
Elenos Klotildos Marijos sutuoktinis Aleksandras Ostrovskis nuo mažų dienų domėjosi botanika. Korčevo dvaro parke jis prisodino daugybę retų medžių, surinko didžiulį herbarą, kuris buvo saugomas dvaro bibliotekoje. Porą metų dvare laikė kupranugarį.
Po vedybų jaunieji išvyko į Korčevo dvare įrengtą šeimos rezidenciją, buvusią Sedlcos gubernijos Palenkės Sokoluvo apskrityje. Žiemos sezonui išvykdavo į Varšuvą. Korčeve 1894 m. lapkričio 11 d. gimė pirmagimis sūnus Kristinas Marija Antanas Ostrovskis (lenk. Krystyn Maria Antoni Ostrowski), o Varšuvoje 1896 m. balandžio 30 d. – antrasis sūnus Leonas Grotas Ostrovskis (lenk. Leon Grot Ostrowski).
Gražiai prasidėjęs šeimyninis gyvenimas po dešimtmečio netikėtai nutrūko – 1904 m. lapkričio 14 d. Varšuvoje mirė šeimos galva. Našle likusi moteris ėmėsi vaikus auginti viena, padedama giminių. Tačiau netrukus ją ištiko dar viena netektis: 1912 m. vasario 26 d. Krokuvoje amžinybėn iškeliavo 16-metis jaunėlis sūnus Leonas Grotas. Todėl likusį gyvenimą Elena Klotilda Marija pašventė vienintelio sūnaus ir dvaro paveldėtojo auklėjimui.
Po tėvo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1891 m. kraičiui Elena Klotilda Marija buvo gavusi netoli Kretingos esantį Dimitravo dvarą, kurio administravimu rūpinosi brolis Aleksandras Tiškevičius. Kol buvo gyva motina Sofija Tiškevičienė, Elena Klotilda Marija dažnai viena, su vyru ir vaikais ne sykį lankėsi Kretingoje, vasarojo Palangoje. Išlikusios nuotraukos liudija, kad ji su broliu Vladislovu į Kretingą buvo atvykusi prieš motinos mirtį 1919 metų rudenį. Paskutinis jos vizitas gimtajame Kretingos dvare įvyko 1937 m., broliui Aleksandrui ir brolienei Marijai švenčiant auksines vestuves.
Dimitravo dvaras ilgą laiką buvo vienas iš Elenos Klotildos Marijos pajamų šaltinių. Tiesa, Lietuvos žemės reformos metu didžiąją dvaro žemių dalį valstybė nusavino ir išdalino kumečiams ir bežemiams, atkūrusiems šioje vietoje Tarvydų kaimą. Elenai Klotildai Marijai buvo palikta tik palivarko sodyba su 80 hektarų žemės. Gyvendama tolokai nuo Kretingos, išlikusią valdą ji pavedė administruoti seseriai Marijai Tiškevičiūtei, valdžiusiai šalia buvusį Jazdų dvarelį. Galų gale dvaro sodybą su žeme 1937 m. nupirko Lietuvos vyriausybė, įrengusi joje Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą.
Sūnus Kristinas Marija Antanas, tapęs Korčevo dvaro savininku, 1918 m. vasario 18 d. Miunchene (Vokietija) vedė Varšuvos tekstilės fabrikanto Jono Konstantino Krafto dukterį, dalininkę Vandą Stefaniją Pauliną (1895–1951), su kuria susilaukė dukterų Renatos Marijos Kristinos (1920–2002) ir Joanos Elenos Beatos (g. 1931 m.). 1920 metais Lenkijos Raudonasis Kryžius sutuoktinius Ostrovskius išsiuntė kelionėn aplink pasaulį aukoms šios organizacijos išlaikymui rinkti. Vėliau Kristinas dirbo tarptautinės medžio pramonės organizacijos prezidentu. Apsistojęs Korčeve, iki 1939 m. atstatė Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjusius rūmus, prie kurių renovacijos projektavimo prisidėjo ir žmona.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Ostrovskių šeima 1939 m. rugpjūčio pradžioje išvyko kartu su transportu, išvežusiu iš šalies Lenkijos valstybinio banko aukso atsargas. Tokiu būdu jie pasiekė Paryžių, iš kurio išvyko į Lisaboną, o netekus vilties greitu laiku grįžti į tėvynę, persikėlė į Angliją ir apsigyveno Londone. Jame Elena Klotilda Marija 1953 m. balandžio 2 d. mirė. Ten pat 1980 m. balandžio 15 d. amžinybėn iškeliavo ir sūnus Kristinas Marija Antanas Ostrovskis.
Sovietų Sąjungai 1939 m. rugsėjo mėnesį užėmus rytinę Lenkijos dalį, Korčevo dvaras atsidūrė nacių ir bolševikų užgrobtų teritorijų pasienyje. Vokiečiai išvežė rūmuose buvusius paveikslus, sudegino biblioteką. Po Antrojo pasaulinio karo komunistinės Lenkijos valdžia dvarą nusavino, įrengė jame batų parduotuvę, kino teatrą, o pokylių salėje – dirbtinių trąšų sandėlį. 1989 metais į Lenkiją grįžusios Kristino Ostrovskio dukros Renata Ostrovska-Moravska (mirė 2002 m. spalio 21 d.) ir Beata Ostrovska-Haris už simbolinę sumą atpirko iš valstybės dvarą ir ėmėsi jį prikelti naujam gyvenimui. Vykdydamos paskutiniąją tėvo valią, jo palaikus parvežė į gimtinę ir perlaidojo Knichuveko bažnyčios kriptoje.
Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska pokario metais Londone parašė vertingus prisiminimus „Połąga i Kretynga za życie mojego ojca“ („Palanga ir Kretinga mano tėvo laikais“) apie Kretingoje ir Palangoje kartu su tėvais praleistus vaikystės ir paauglystės metus. Nors šiuose memuaruose nerasime tikslių įvykių datų, tačiau juose detaliai ir šiltai aprašomi šeimos santykiai, pomėgiai, tradicijos, gyvenimo Kretingoje kasdienybė ir vasarojimo Palangoje pramogos.
Julius KANARSKAS, istorikas, Kretingos muziejus
4,078 peržiūrų (-a)