Šį šeštadienį Palangoje vyksiančioje Birutės parko dienoje kurorto gyventojų ir svečių lauks pažintinio dokumentinio filmo premjera, prie kurios nemaža dalimi prisidėjo kretingiškė Jolanta Klietkutė. Gintaro muziejuje pirmą kartą bus parodytas filmas apie pirmosios, prieš daugiau nei 100 metų pajūryje dirbusios garsios fotografės Paulinos Mongirdaitės dukterėčią, visuomenės  nepelnytai pamirštą rašytoją Eleonorą Bucevičienę.

Premjeros išvakarėse kalbėjomės su filmo „Eleonora Bucevičienė – Nora Valicka“ idėjos autore J. Klietkute. 

– Kretingiškiai jus pažįsta kaip fotografę, knygų apie pirmuosius pajūrio fotografus Pauliną Mongirdaitę ir Igną Stropų bei Pakutuvėnus  autorę. Kaip kilo mintis kurti šį filmą?

– Su režisieriumi Justinu Lingiu jau esame sukūrę du dokumentinius filmus ciklui „Vyrų šešėlyje“: pirmasis buvo apie fotografę Pauliną Mongirdaitę, antrasis – apie dailininkę Rožę Parčevskytę.

 Justinas ieško žmonių, kurie domisi įdomių moterų biografijomis, ir kuria dokumentinius filmus apie tas moteris, kurios savo darbais, kūryba, veikla paliko didžiulį indėlį Lietuvos istorijoje ir kultūroje, tačiau buvo nepelnytai pamirštos, liko veikėjų vyrų šešėlyje.

Taigi, pirmiausia Justinas susirado mane, kaip besidominčią fotografės P. Mongirdaitės kūryba. Tam filmui tik daviau interviu, kartu keliavome į Palangą, rodžiau, kur buvo Mongirdų vila.

Kai po kurio laiko surinkau įdomią dailininkės Rožės Parčevskytės biografiją, pamaniau, jog ir apie ją būtų gerai sukurti filmą. Justinas šiai minčiai pritarė. Tuomet filmavome mano pasakojimą, Kretingos bažnyčią ir vykome į Raudondvario dvarą Nemenčinėje, kur gyveno ši dailininkė.

Jau tuomet kalbėjomės, kad vertėtų sukurti filmą ir apie taip pat nepelnytai pamirštą dar vieną asmenybę – pirmąją pajūrio simbolistę, rašytoją, dramaturgę, poetę, publicistę, visuomenės ir kultūros veikėją Eleonorą Bucevičienę, kuri savo kūrybą pasirašinėjo sutrumpintu vardu ir mergautine pavarde Nora Valicka.

Bet ši mintis tada ir liko tik idėja, nes rašytojos biografija ir jos palikimas sunkiai parodomi vaizdais. Jie labiau rašomi ir skaitomi. Su Palangos biblioteka renkame medžiagą ir ruošiame spaudai knygą apie jos biografiją ir kūrybą.

Kartą iš lenkų kalbos versdama vieną E. Bucevičienės eilėraštį tiesiog prieš akis pamačiau vaizdą, kaip XIX a. pabaigos panelė kažkokiame dvare skaito jos kūrybą ir ta kūryba atgyja gyvais vaizdais. Tas eilėraštis vadinosi „Mano sielos Betliejus“ ir jame su begaline meile bei ilgesiu buvo kalbama apie jos paauglystės laikų jos senelių Mongirdų namą Palangoje.

Būtent Palangoje prabėgo gražiausi Eleonoros ir jos sesers paauglystės ir brandos metai. Tas eilėraštis ir vaizdas tapo filmo gija, jungianti kūrybą ir biografiją bei pasakojimą apie to meto Palangos kultūrinę aplinką. Tiesiog jau mintyse susidėliojo filmas. Liko skambinti Justinui ir siūlyti idėją.

– Tai kuo filmo herojė ypatinga?

– Eleonora Bucevičienė buvo labai veikli asmenybė. Šiemet sukanka 105 metai, kai ji 1914-aisiais Varšuvoje leidžiamame savaitraštyje „Ziemia“ („Žemė“) publikavo nepaprastai didelės apimties ir išsamų straipsnį apie Žemaitijos ir Palangos krašto istoriją nuo seniausių laikų.

Tas straipsnis, kurio keli puslapiai  buvo iliustruoti rašytojos tetos fotografės Paulinos Mongirdaitės nuotraukomis, spausdintas bene penkiuose numeriuose ir buvo vienas iš išsamiausių ir labiausiai cituojamų ano meto tarptautinių publikacijų apie Palangą. Tai buvo nepaprastai didelė kurorto reklama.

Net šiomis dienomis neseniai ir lietuvių kalba išleistoje buvusios Lenkijos kultūros ministrės, kultūros istorikės, profesorės Malgožatos Omilanovskos knygoje „Palanga Tiškevičių laikais“ rašytoja daug kur remiasi būtent Noros Valickos publikacija.

– Kaip ir kur rinkai medžiagą apie Eleonorą Bucevičienę. Kaip apskritai apie ją sužinojai?

– Apie šią rašytoją pirmą kartą sužinojau rinkdama P. Mongirdaitės biografiją. Lankiausi Varšuvoje, Paulinos dukterėčios Janinos Valickos proprovaikaitės Agnieškos Jakubčyk namuose. Bežiūrint albumuose senas nuotraukas, Agnieška vienoje jų parodė į merginą: „O čia mano promočiutės sesuo Nora. Ji buvo rašytoja“.

Nustebau, nes Lietuvoje apie Norą Valicką nieko nebuvo žinoma. Grįžusi išklausinėjau literatūros žinovų ir paaiškėjo, kad apie ją tėra keli sakiniai lenkų žinynuose.

Taigi, teko naktimis internete studijuoti to laiko lenkų spaudą ir kaip mozaiką dėlioti  po sakinį, po žinutę. Daug informacijos gavau iš Agnieškos, iš jos promočiutės prisiminimų sąsiuvinių, nemažai faktinės informacijos radau 1930 m. Kauno miesto pasų kortelėse Kauno archyve.

Jose buvo gana išsami informacija. Gausi Noros kūryba pasklidusi įvairiose Lietuvos ir Lenkijos bibliotekose, archyvuose. Ją irgi rinkti teko po kruopelę.

Didžiausias stebuklas buvo atrasta rašytojos mirimo data ir miestas. Ilgą laiką rašiau į įvairius lenkų forumus prašydama bet kokios pagalbos ir kartą elektroniniu paštu gavau Opolės kapinių mirusiųjų surašymo knygos vieno lapo kopiją su Eleonoros įrašu! Man tai buvo stebuklas.

– Kas padėjo idėją paversti realybe, sukurti filmą?

– Tą padarė kūrybinė grupė, mano jau minėtas režisierius Justinas Lingys. Aš tik daviau idėją, renginių režisierės Aušros Latonienės paprašiau pagalbos dėl XIX a. rūbų ir merginos, kuri mokėtų įsijausti ir įkvėptai skaityti Noros kūrybą.

Tokią merginą filme vaidina ir Eleonoros kūrybą skaito Gargždų kultūros centro renginių ir teatro režisierė Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė. Palangos bibliotekos direktoriaus Kęstučio Rudžio paprašiau pristatyti to laikmečio Palangos kultūrinę aplinką. Filmavome, kai Palangoje žydėjo ievos. Montuoti filmas baigtas šiom dienom.

Kviečiu ne tik palangiškius, bet ir kretingiškius į jo premjerą, kuri Gintaro muziejuje prasidės 11 valandą

 2,319 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes