Per visą Europą ritantis antrajai šios vasaros karščio bangai, gal tik vienintelis tarp pasaulio lyderių JAV prezidentas Donaldas Trumpas vis dar nenori tikėti, kad klimato kaita ir su ja susiję viską griaunantys uraganai, vienur – sausros, kitur – potvyniai, yra visos žmonijos beatodairiško ir neatsakingo ūkininkavimo padarinys. Dėl negrįžtamos klimato kaitos mokslininkai jau seniai skambino pavojaus varpais, o šiemet pasirodė tikros apokaliptinės prognozės: jeigu nesustosime, jeigu nekeisime savo mąstymo ir nesielgsime atsakingai gamtos atžvilgiu, mes visi laiko jau teturime gal penkiasdešimt, gal kokį šimtą metų. Po to mūsų planeta nelabai tiks žmonėms gyventi.

O kuo čia dėti mes, gyvenantys miesteliuose ir kaimuose, jeigu galime tik pasidžiaugti netipiška šilta lietuviška vasara, nes anksčiau netgi padainuodavome – „lietūs Lietuvoj…“

Vasarą atostogaujant visiškai nesinori galvoti apie buvusius reikalus, rūpesčius, ginčus ar diskusijas, praėjusių politinių ar dalykinių darbotvarkių klausimus. Deja, tas vienas visų mūsų darbotvarkės klausimas lieka tiksėti lyg uždelsto veikimo bomba, o svarbiausia, kad lemtingas ir neišvengiamas, viską naikinantis sprogimas istorijos vyksmo požiūriu gali įvykti jau visai netrukus. Kita vertus, nuo karščio bangos, užplūdusios Lietuvą vasaros pradžioje, kentėjo ūkininkai, kentėjo silpnos sveikatos ir senyvi žmonės, dar nežinia, kaip tai atsilieps visai gerovei.

Apmaudu, kad mūsų mąstymo klišės vis dar veikia po senovei. Pažiūri TV informacinių laidų turinį ar vis rečiau pasirodančių spausdintų laikraščių puslapius – viskas prasideda nuo politinių, ekonominių įvykių, komercinių TV žiniose dar gausiai įpinami kriminaliniai įvykiai, kitokie skandalai, o interneto žiniasklaida kupina „žvaigždžių“ gyvenimo „naujienų“: kas, kada, su kuo ir kodėl, skyrybos-vedybos, naujos draugės ar draugai. Kuo ryškesnė „žvaigždė“, kuo didesnis skandalas, tuo geriau „ryjama“ informacija. Ir taip be pabaigos…

O susirūpinimą keliantys ženklai ir faktai jau neaplenkia nė vienos valstybės. Vienur nesibaigiančios ar staiga prasidedančios liūtys skandina miestus, griauna kelius, tiltus, vanduo užpila milžiniškas teritorijas, milijonai žmonių priversti evakuotis arba ilgai kęsti nepriteklius. Vis dažniau užplūstančios karščio bangos žmones varo tiesiog į neviltį: nėra jėgų ne tik dirbti, bet ir apskritai gyventi. Mokslininkai jau kalba apie tai, kad didžiulės Indijos teritorijos dėl nesibaigiančių ir ilgai besitęsiančių karščio bangų greitu laiku taps negyvenamos. Liūdni ateities scenarijai piešiami Ispanijai, kuriai žadama Sacharos dykumos ateitis, o šalia esančiai Prancūzijai – „normali“ apie 35 C – 40 C vasaros temperatūra. Šiomis dienomis ne vienas paryžietis, galintis sau leisti šiokią tokią prabangą, palieka butus ir kraustosi į viešbučius su kondicionieriais: tik taip bent trumpai galima gelbėtis nuo žudančio karščio. Tačiau buitiniai kondicionieriai Žemės klimato neišgelbės.

Naivu tikėtis, kad katastrofinė klimato kaita aplenks Lietuvą. Juk nepastatysime sienų ir neužtversime dangaus, kad liktume apsaugoti nuo karščio ar šalčio anomalijų, netikėtai užgriūvančių liūčių, potvynių. Kaip saugoti save, kaip apsaugoti ir gelbėti savo turtą – vis dažniau tai tampa svarbiausiu darbotvarkės klausimu. Argi dar nepatyrėme, kaip pasaulinį tvaną primenančios liūtys skandino Kauną, Tauragę, Biržus ir kitas vietoves? Gal panašūs pavyzdžiai – tik įžanga į dar didesnes klimato nelaimes, užgriūsiančias Lietuvą?

Tarp daugybės Žemės klimatą galinčių tausoti ir saugoti klausimų, priemonių ar akcijų (kaip dabar populiaru sakyti), dėl mūsų pačių neapdairumo, institucijų nesusikalbėjimų ir nebendravimo atsiranda tokių sprendimų, kurie atrodo arba visai beprasmiški, arba, kaip sakoma, viena ranka duoda, kita – atima. Tarp panašių akcijų, galinčių paliesti daugybę niekuo dėtų žmonių, žymus dyzelinių automobilių apmokestinimas. Už oro taršą. Tačiau tuo pat metu mes patys savo valstybėje niekaip negalime sureguliuoti miškų kirtimų klausimo. Kad mūsų miškai masiškai kertami, kad po negailestingu kirviu atsiduria ir daugybė saugotinų miškų masyvų, niekam ne paslaptis. Tai ta proga pagalvokime: ar mūsų gyvenamąją aplinką pagerins plynai iškirsti miškai, tačiau uždrausti dyzeliniai automobiliai?

Vartotojiškoje visuomenėje ir kultūroje mediena vertinama tik kaip verslo objektas, kaip galimybė uždirbti, kaupti kapitalą. O kada suprasime, kad kertame medžius, o ne ruošiame medieną baldų ar popieriaus pramonei?

Gal todėl svarbiausias mūsų visų darbotvarkės klausimas – ne įvairių ekonominių skaičiukų rodikliai, įsisavintos (į kieno kišenę?) lėšos, suvartota to ar ano, bet visur ir visada lydintis klausimas – o kiek tai pakenks ar pagelbės gamtai? Tai, kas naudinga gamtai, saugos ir žmogų. Gal vertėtų kas savaitę ar kas mėnesį pradėti skelbti statistiką – iškirtome tiek ir tiek hektarų (o gal ir kvadratinių kilometrų?) miškų, o kiek atsodinome? O kada tie sodinukai pavirs ošiančia giria? Gal tokia statistika priverstų atsipeikėti ir pasikeisti viduje bent vienu aspektu, verstų susimąstyti ir galų gale pradėti keistis? Nes istorijos laikrodžio požiūriu mums liko tik sekundės.

 1,303 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes