Kažin, ar mes galėjome tikėtis, kad neįgaliųjų atėjimas į visuomenę sulauks dalies žmonių nuožmios neigiamos reakcijos.

Jų noras paprastas: geriau tų žmonių nematyti, jų nežinoti, patogiau, kad jų nebūtų nei arčiau, nei toliau kaimynystėje, kad nedrumstų ramybės. Paprastai dar pasitelkiamas žmogaus prigimčiai toks įprastas nepaaiškinamos baimės argumentas, o taip pat naujausių laikų pagimdyta finansinė ar verslumo prielaida: dėl kaimynystėje gyvenančių neįgaliųjų nuvertės šalia esantis nekilnojamasis turtas.

Panašios mintys kilo skaitant šių metų vasaros ir rudens spaudą, prisimenant TV žinių reportažus, vartojant kitą informaciją, susijusią su neįgaliųjų reikalais. Tarp ryškiausių įvykių – bent du, labai panašūs savo turiniu.

Rugpjūčio pabaigoje socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis gesino įsibaiminusių žmonių gaisrą Žiežmariuose, kur steigiami grupinio gyvenimo namai. 

Spalio pabaigoje panašus „gaisro“ gesinimas vyko ir Kretingoje, nes Grafų Tiškevičių gatvėje taip pat planuojami statyti grupinio gyvenimo namai. Juose numatyta apgyvendinti 10 lengvą proto negalią turinčių žmonių, kuriuos visą parą prižiūrės, padės gyventi, tvarkyti kasdienius reikalus ir integruotis į visuomenę socialiniai darbuotojai.

Savivaldybės vadovams teko išklausyti įprastas gyventojų „tiradas“ apie baimes, neaiškius juos apimti galinčius jausmus, o taip pat „neatremiamą“ argumentą apie būtinai nuvertėsiantį jų nekilnojamąjį turtą – kaimynystėje stovinčius individualius namus.

Dar nieko nėra, grupinio gyvenimo namai Lietuvoje dar tik pradeda atsirasti, tačiau žmonių reakcijos – dažnai tik negatyvios. Kodėl? – racionalaus, tikro paaiškinimo nėra. Baimę sukuria nežinia, paprastai taip visada (ar beveik visada) jau buvo istorijoje.

Ta proga būtų galima ilgai samprotauti apie atjautą, tarpusavio gerumą, tokią madingą dabar toleranciją, žmogišką pagalbą likimo nuskriaustiems žmonėms. Dar būtų galima ilgai diskutuoti, kaipgi Lietuva turi įgyvendinti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią pripažįsta ir pasirašė.

Pasikartojantys signalai ir panašios žmonių reakcijos įvairiose Lietuvos vietose liudija, kad mes didele dalimi nenusikratėme totalitarinės valstybės sąlygomis gautos patirties.

Prisimenate, juk Sovietų Sąjungoje, kaip ir  sovietinėje Lietuvoje, neįgalieji buvo už visuomenės ribų. Mes jų paprastai nematydavome, jų tarsi nebuvo, nes JIE būdavo tiesiog įkalinti savo namuose.

Nebuvo platinama informacija, kaip tuo pačiu metu „tas pūvantis prakeiktas imperializmas“ rūpinosi, kad judėjimo negalią turintys galėtų lengvai judėti šaligatviais, gatvėmis, kad be pašalinių pagalbos patektų į bet kurią valstybinę įstaigą, su vežimėliais įriedėtų į miesto autobusą ir panašiai. Ten akliesiems padėdavo net specialiai dresuoti šunys.

Negirdintiems ir nenorintiems žinoti apie neįgaliųjų teises galima priminti ir baisiausius dalykus, su jais nutikusius totalitarinėje valstybėje.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje buvo tūkstančiai suluošintų buvusių karių. Netrūko jų didžiuosiuose imperijos miestuose, tačiau jų buvimas labai „darkė“ į komunizmą pradedančios žengti visuomenės vaizdą.

Kad vaizdelis įgautų gražesnę išraišką, valdžia nusprendė kartą ir visiems laikams „išspręsti“ luošių klausimą. Tyliai, be triukšmo ir iš pasalų luošius miestuose gaudė ir vežė į vietas, analogiškas stalinizmo laikų mūsų tremtiniams.

Išsigelbėti pavyko tik tiems, kuriuos, tokiai žiniai pasklidus, artimieji suspėjo ir galėjo paslėpti miesteliuose, kaimuose arba jie patys savo jėgomis paliko miestus.

Ar verta spėlioti, kas nutiko su ištremtais žmonėmis? Neįgaliųjų, likusių po Antrojo pasaulinio karo sovietijoje, likimas – tai dar vienas komunizmo nusikaltimas, tik apmaudu, nelabai plačiai aptarinėjimas ir aprašomas. Gal ir dėl to, kad baisiau, klaikiau būti jau negalėjo. Už pergalę prieš nacizmą savo buvusiems kariams sovietų valdžia „atsidėkojo“ sunaikindama tūkstančius suluošintų kare.

Priminimas gal ir drastiškas, baisus. Tačiau argi ne tos totalitarizmo baisybės (mums žinomos dar toli gražu ne visos), jų beprasmybė ir formavo dalies vyresniųjų žmonių nuostatas? Psichologiškai mus labiau traukia tai, kas malonu, gražu, o jeigu koks siaubas – tai tik ekrane.

Kai besikeičiantis gyvenimas atpučia netikėtų naujovių, toli gražu ne visas jas priimame lyg savaime suprantamas. Dabar vis labiau aktualizuojamas neįgaliųjų teisių ir jų galimybių gyventi visavertį gyvenimą visuomenėje klausimas ne vieną užklumpa nepasiruošusį, nežinantį, kaip reaguoti, ką daryti, kaip jam pačiam pasielgti konkrečioje situacijoje. Tai suprantami žmogiški dalykai, tačiau žmogus su savo sąmone ir protu tam ir yra, kad blaiviai, be baimės ir nepasitikėjimo priimtų neišvengiamas permainas.

Kai 20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais po miestus ir užmiesčio keliukus pradėjo riedėti pirmieji automobiliai, jų labai baidėsi arkliai. Kiek nelaimių būdavo dėl tų pasibaidžiusių arklių, kiek protestavo, pyko vadeliotojai, norėjo net drausti automobilius.

Paskui jie rado išeitį – uždengdavo arkliui akis, kad tas nematytų burzgiančios ir lekiančios mašinos. Arkliai prie mašinų priprato, dabar nė galvos į ją nepasuka.

Klausimas ir mums: ar patogiau užmerkti akis, aklinai užsikloti galvą, užsikimšti ausis ir kaip senais totalitarizmo laikais nematyti neįgaliųjų, ar atviru žvilgsniu ir blaiviu protu priimti tuos truputį „kitokius“ žmones. Juk iš tų „kitokių“ yra išaugęs ir ne vienas žmonijos genijus…

 1,225 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes