Ne konditeriams: vyšnia ant torto yra paskutinis virtuvės šefo padedamas akcentas ant paruošto patiekalo. Tai – siaurąja prasme. Plačiąja prasme „vyšnia ant torto“ gali būti bet kuris žmogaus ar grupės žmonių veiklos pabaigos akcentas, vainikuojantis ar viso darbo, ar kokio etapo pabaigą.

Tai kaip kalėdinės eglutės mieste pavyzdys. Miške ją reikia išsirinkti, nukirsti, atvežti, kranus samdyti, kad pakeltų, pastatytų, įtvirtintų. Paskui puošti, elektrą atvesti ir pajungti, kad girliandos šviestų. Po to aplinkinę teritoriją sutvarkyti, papuošti, informaciją apie eglutės įžiebimą išplatinti, žmones kviesti.

O paskui būna „vyšnia ant torto“: atėjo meras, suskaičiavo iki trijų ir paspaudė mygtuką. Eglutė sušvito.

Šios savaitės politinio chaoso vyšnia ant torto – „valstietės“ Agnės Širinskienės liaupsė socialdarbiečiui Juozui Bernatoniui, kuris, anot jos, tinkamiausias kandidatas tapti Konstitucinio Teismo (KT) teisėju.

Plačiajai visuomenei J. Bernatonio nuopelnai partijai ir valstybei žinomi. Daugelį metų jis beveik nuolatinis „Dviračio žinių“ herojus, nes analogiškos vertės „ūsuotąjį bebrą“ rasti jau sunkoka: vieni jų arba dėl amžiaus pasitraukė į pašalius ir valstybei bei jos piliečiams gyventi iš esmės jau netrukdo, arba jau pateko į geriausiąjį iš pasaulių.  

J. Bernatonio amžius (gimęs 1953 m.) toks, kad kitais metais baigęs kadenciją Seime galėtų taip pat pasitraukti kur į viešumos pašalius ir niekam nebetrukdyti – taip visiems būtų ramiau. Bet ne, užsimanė „vyšnios“.

Dėl J. Bernatonio galimybių patekti į KT dar šių metų vasarą pasirodė pirmosios intrigos. Žinia apie jo norą peržengti KT slenkstį nebuvo paslaptis, jis pats teigė, kad pagal formalius reikalavimus jo kandidatūra tinkama. Tačiau jau vasarą buvo abejojama, ar J. Bernatoniui nesutrukdytų jam galimai nepalankus Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

J. Bernatonį daugelis vertina kaip bene didžiausią Lietuvoje politinių intrigų meistrą. Ir šį kartą jo svajojama „vyšnia ant torto“ – KT teisėjo postas, – turi gerai apgalvotos, daug kantrybės ir susikaupimo pareikalavusios intrigos schemą.

Tikiuosi, skaitytojai dar neužmiršo, kaip Ramūnui Karbauskiui bet kokia kaina lipdant valdančiąją daugumą Seime, koks svarbus buvo atskalūnų socialdarbiečių dalyvavimas. „Ūsuotieji bebrai“ nebūtų tokie, jeigu mainais už „valstiečių“ palaikymą nebūtų ko sau paprašę. Visoje politikoje viskas vyksta tik taip: tu man – aš tau. Tu man – savo balsą, aš tau – butelį alaus.

Tiesa, dabar balso kaina pakilo: vietoje alaus – asfaltuotos gatvelės ar keliukai, trinkelėmis grįstos aikštės.

Taip ir buvo – „ūsuotųjų bebrų“ vadas Gediminas Kirkilas sau pareikalavo Seimo pirmininko posto, R. Karbauskis lengva ranka pažadėjo.

Tik neapskaičiavo „valstietis“, aukščiausiasis kultūros vadas, kad Viktoras Pranckietis ne iš kelmo spirtas ir jokiais būdais iš posto nesitrauks. Žūtbūtinė kova dėl Seimo pirmininko posto tęsėsi ar ne keletą mėnesių, V. Pranckietis liko kietas kaip titnagas, tad socialdarbiečiams teko pasitenkinti sprangiu žemės ūkio ministro postu, į kurį pasiuntė Andrių Palionį.

Tačiau argi vadovavimas tikriesiems, gana agresyviems valstiečiams yra „ūsuotųjų bebrų“ svajonė? Tikrai ne.

Man šviečiasi, kad šioje „bebrų“ kovoje už svajonių darbą G. Kirkilas jau pralaimėjo. Nes dabar į pirmą planą išlindo J. Bernatonis, ir jeigu jis sugebės suraityti intrigą iki pabaigos – pateks į Konstitucinį Teismą. O jau tada G. Kirkilo svajonė vadovauti visam Seimui bus tyliai tyliai užmiršta. Na, nenusipelnė „bebrai“ „valstiečiams“ tiek, kad taip lengvai dovanotų tiek postus, tiek svajonių darbų!

Kol kas klausimas atviras: ar J. Bernatoniui pavyks peržengti V. Pranckiečio barjerą, nes Seimo siūlomus kandidatus atrenka ir tvirtina Seimo pirmininkas?

Šiemet baigsis trijų KT teisėjų kadencijos, po vieną jų turi pasiūlyti Prezidentas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Seimas. Gudriai gali pasielgti ir V. Pranckietis: patvirtins J. Bernatonį, mainais gavęs „ūsuotųjų bebrų“ pažadą, kad išliks savo poste iki kadencijos pabaigos. Ar džentelmeniškas susitarimas tikrai galiotų – tai jau kitas klausimas.

A. Širinskienės nuomonė apie formalų Bernatonio tinkamumą tapti KT teisėju turi ir kitą aspektą, kurį pastarosiomis dienomis akcentavo prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių: o kur moralė, ministre? Ar ne tą patį galima taikyti ir J. Bernatoniui?

Pastarasis 2012–2016 metais buvo teisingumo ministras. Baigiantis jo  „ministeravimui“, buvusi Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkė Rasa Kazėnienė viešai prakalbo apie nežabojamą korupciją toje įstaigoje, o kaip pasimatė vėliau – ir visoje įkalinimo įstaigų sistemoje.

R. Kazėnienė išjudino ypač giliai įsišaknijusią korupciją, buvo persekiota, ilgai nesulaukė tinkamos valstybės pagalbos ir paramos, „nuskriaustų“ korupcinių schemų dalyvių ilgai buvo tampoma po teismus.

Argi neatrodytų, kad „didelę patirtį turintis“, visą kadenciją teisingumo ministru išbuvęs J. Bernatonis tiesiogiai atsakingas už daug dešimtmečių Kalėjimų departamente gyvavusią korupciją? Ar jis mažai tam turėjo laiko taisyti padėtį? Tai kodėl neapsikentusi „kažkokia buhalterė“ viešai pasakė, kas yra kas, ir tik tada sistema pradėjo valytis? Gal „didelę patirtį turinčio“ ministro galios buvo per menkos? O gal buvo suinteresuotas to nematyti?

Tai tiek apie „vyšnią ant torto“, taikytą vienam asmeniui.

Kita „vyšnia“ – sunkiai sergantiems ligoniams ir medikams. Po savaitės politinio chaoso uždanga buvo bandoma gudriai paslėpti manipuliacijas kitų metų biudžete: 40 mln. eurų, buvusių pradinio biudžeto eilutėje kompensuojamiems vaistams įsigyti, neliko, nes jie atsidūrė eilutėje medikų algoms didinti.

Aritmetika gavosi paprasta: kad „valstiečiai“ galėtų vykdyti savo pažadus beveik visiems didinti algas (o pinigų šaltiniai niekam nerūpi), aukojami beveik 7,5 tūkstančio sunkiai sergančių ligonių, kad medikams algos padidėtų bent po 50 eurų. Dar kraupesnė aritmetika lyginant šių ir kitų metų valstybės lėšas kompensuojamiems vaistams: kitais metais jų bus mažiau, nors poreikis yra nuolat didėjantis.

Tokiomis „vyšniomis“ buvo pasisvaidyta pirmąją gruodžio savaitę. Todėl nelabai nustebino kandus ironiškas facebooko juokelis: „Viešpatie, kaip gerai būtų bent vieną kadenciją nerinkti jokio seimo. Bent keletą metų pagyventume ramiai ir laimingai“.

Tikra tiesa, tik apmaudu, kad ji prieštarauja Konstitucijai. 

 1,603 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes