Į šiaurės vakarus nuo Salantų, rajoninio kelio Salantai–Šaučikiai kairėje pusėje, Erlos upės kairiojo kranto aukštumose įsikūręs Dvaralis. Jo rytiniu pakraščiu einanti Ilgoji gatvė skiria gyvenvietę nuo kitapus esančio Kadagyno kaimo. Pietvakariuose Dvaralis ribojasi su Salantų miestu, vakaruose – su Žudgalio, o šiaurės vakaruose ir šiaurėje – su Erlėnų kaimų žemėmis.
Kaimą įkūrė dvaro baudžiauninkai
Kartografinė medžiaga liudija, kad XVI a. čia buvo su Erlėnais besiribojanti valstybinio Plungės dvaro Salantų arba Grebšių kaimo žemė. Įsteigus joje Skilandžių, nuo 1638–1640 m. vadinamų Salantais, dvarą, čia buvo bendro naudojimo ganyklų žemės, kuriomis naudojosi dvaras ir gretimų kaimų valstiečiai.
Salantų paveldėtojams 1675 m. dalinantis dvarą, dešiniajame Salanto upės krante buvusios žemės atiteko Motiejui Vainai, kuris savo daliai valdyti įkūrė Grūšlaukės dvarą.
Augant žemės ūkio produkcijos paklausai, Grūšlaukės dvaro savininkų skatinami valstiečiai ėmėsi įdirbti žemdirbystei tinkamus plėšimus. Tokiu būdu tarp Salanto ir Erlos upių XVIII a. ėmė kurtis vienkieminės naujakurių sodybos, pirmąkart Salantų parapijos 1750 m. vizitacijos akte pavadintos Padvarninkų (lenk. Podworniki) kaimu.
Vietos gyventojai žemaitiškai kaimą ėmė vadinti Padvarneliais, Padvaraliu, vėliau – Dvaraliu. Visos šios vietovardžio formos užfiksuotos kitakalbiuose ir lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose: lenkiškai „Podwornele“ (1946 m.), „Dworalis“ (1915 m.), rusiškai – „Двoралисъ“ (1821, 1843, 1866, 1895 m.), o lietuviškai – „Padvarelis“ (1923 m.), „Padvaralis, Dvaralis“ (1935 m.).
Pokario kartografinėje medžiagoje ir oficialiuose dokumentuose kaimui prigijo Dvaralio pavadinimas. Tačiau su kaimu besiribojanti Salantų miesto Padvaralio gatvė liudija, kad salantiškiai tebenaudoja ir senesnįjį vietovardžio variantą.
Valstiečiams buvo leista išsipirkti žemę
Kaime apsigyvenusių žemdirbių dvasiniais reikalais rūpinosi Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai.
Šios bažnyčios metrikų knygos liudija, kad 1750 m. kaime buvo 7 kiemai, 1821 m. stovėjo 3 sodybos su 27 gyventojais, o 1843 m. gyveno 25 katalikai.
Kaimo gyventojai buvo baudžiauninkai, nuomoję Grūšlaukės dvarui priklausančią žemę ir trobesius. Bendrose ganyklose ir pievose XIX a. pirmoje pusėje susiformavo Pabrėžynės vienkiemis. Vietovardis liudija, kad pirmaisiais jo naujakuriais tapo valstiečių Pabrėžų šeima. Pabrėžynei priklausė 40 dešimtinių (43,7 ha) ganyklų, pievų ir ariamos žemės.
Panaikinus baudžiavą, 1861 m. žemdirbiai tapo laisvaisiais žmonėmis ir buvo priskirti valstiečių luomui.
Suteikus valstiečiams luominę savivaldą, Dvaralio (tuo metu – Padvaralio) laisvieji žmonės buvo priskirti Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiaus Erlėnų bendruomenei. Pobaudžiavinės žemės reformos metu laisvieji žmonės gavo teisę išsipirkti anksčiau nuomotus ariamos žemės rėžius su juose stovėjusiais trobesiais.
Vykdant žemės reformą, dvarininkas ar jo įgaliotas dvaro administratorius turėjo teisę nuspręsti kuriuos žemės plotus skirti valstiečiams išsipirkti, o kuriuos palikti dvarui.
Dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius nutarė Pabrėžynės vienkiemį pasilikti sau, o jame gyvenusio laisvojo valstiečio Jurgio Einikio šeimą 1863 m. iškeldino.
36 dešimtines vienkiemio ganyklų ir pievų dvaras nuomojo Salantų miestelėnams, iš kurių kasmet gaudavo po 40–50 vežimų šieno ir 250 rublių nuompinigių. Likusias 4 dešimtines su sodyba išsinuomojo už atodirbius Jonauskas, kurio atsiųsta samdinė moteris ar šeimos narė turėjo Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarke atidirbti 24 dienas per metus.
Drąsūs valstiečiai pasipriešino grafienei
1866 metais kaime buvo 8 kiemai, kuriuose gyveno 70 katalikų tikėjimą išpažįstančių valstiečių.
Vykstant žemės reformai ir po jos Dvaralyje bei aplinkiniuose kaimuose kildavo ginčų tarp dvaro ir laisvųjų valstiečių dėl bendrųjų ganyklų ir šienaujamų pievų naudojimo, jose augančių medžių nuosavybės ir panašiai.
Vienu iš nesantaikos tarp Grūšlaukės dvarą paveldėjusios Kretingos grafienės Sofijos Tiškevičienės ir Erlėnų bendruomenės valstiečių objektu tapo Pabrėžynės vienkiemis.
Vienkiemio nuomininkui Jonauskui mirus, o našlei išsikėlus kitur, Erlėnų seniūnijos valstiečiai savo luominėje sueigoje 1902 m. pavasarį nutarė žemės sklypą su trobesiais grąžinti iki pobaudžiavinės reformos čia gyvenusiam Jurgiui Einikiui ir padėjo jo 7 asmenų šeimai įsikelti į sodybą.
Grūšlaukės dvaro administratorius už savavališkai užimtą žemę padavė Jurgį Einikį į Salantų valsčiaus taikos teismą. Tačiau Einikiai seniūnijos sueigos sprendimą laikė teisėtu, todėl neatvyko į taikos teismo posėdį ir raštu paprašė bylą nutraukti. Teismas už akių nusprendė Einikių šeimą iš vienkiemio iškeldinti.
Nuosprendžiui vykdyti 1902 m. gegužės 15 d. į Pabrėžynę atvyko teismo antstolis su Salantų valsčiaus policijos uriadniku, viršaičiu, Erlėnų bendruomenės seniūnu, šimtininkais ir dešimtininkais, Grūšlaukės dvaro ekonomu, ūkvedžiu ir 7 eiguliais.
Einikių šeimos ginti susirinko apie 200 valstiečių. Jie atvykusius pareigūnus primušė ir išginė lauk. Siekdami ginčą išspręsti taikiai, pareigūnai į pagalbą pasikvietė Salantų kleboną ir policijos valdininką, o dvaras pasiūlė Jurgiui Einikiui sumokėti 100 rublių kompensaciją, jeigu jis išsikels iš sodybos.
Valstiečių kova dėl vienkiemio virto sukilimu
Nepavykus sutarti taikiai, abi pusės ėmėsi ruoštis naujai priešpriešai. Einikių šeimą aktyviausiai rėmė Erlėnų seniūnijos Erlėnų, Šaučikių ir Padvarelio (Dvaralio) kaimų, o palaikė – Juodupėnų, Grūšlaukės, Mosėdžio ir Gintališkės seniūnijų valstiečiai, taip pat Grūšlaukės, Salantų ir Skuodo miestelėnai, priklausę valstiečių luomui.
Pasipriešinimui jie ruošėsi iš anksto: nusipirko sieros rūgšties, įsigijo parako, dalis valstiečių apsiginklavo šaunamaisiais ginklais, o kitiems kalvis Juozas Strakalys padirbino buožes – lazdas su geležiniais antgaliais.
Salantų valsčiaus policijos valdininkas per savaitę surinko daugiau kaip 200 ginkluotų valsčiaus bei dvaro pareigūnų ir gegužės 22 d. vėl išvyko į Pabrėžynę.
Šįkart juos pasitiko daugiau kaip 500 žmonių minia, iš kurios aktyviausiai priešinosi apie 150 asmenų. Siekdami pabaidyti pareigūnų arklius, prie kelio į vienkiemį jie uždegė laužus, į kuriuos mėtė paraką. Kilus susišaudymui, buvo sužeisti vyras, mergina ir vaikas, o Onai Rimkienei peršauta galva ir moteris netrukus mirė. Neįveikę maištaujančių valstiečių pasipriešinimo, sumušti pareigūnai antrąkart pasitraukė.
Gegužės 23 d. į Salantus atjojo 3-ojo Dono kazokų pulko 6-oji rinktinė. Kitą dieną iš Kalnaberžės dvaro atvykus Kauno gubernatoriui Piotrui Stolypinui, kazokai apsupo Pabrėžynės vienkiemį.
Šįkart Einikių šeima buvo iškraustyta be pasipriešinimo, o troba nugriauta, kad niekas daugiau čia nesumanytų savavališkai apsigyventi. Kazokai Salantuose buvo palikti iki birželio 1 d. Jie patruliavo apylinkės kaimuose, stebėjo, kad nekiltų naujų pasipriešinimo valdžiai židinių.
Kova dėl Pabrėžynės vienkiemio buvo vienas didžiausių Salantų valsčiaus valstiečių XX a. pradžios bruzdėjimų.
Per susirėmimus buvo suimta ir įkalinta 16-ka aktyviausių pasipriešinimo dalyvių, o vėliau teismui perduotas 31 vyras ir 16 moterų. Teismo nutarimu didesnioji jų dalis paleista, o bausmėmis nuo 4 mėnesių iki pusantrų metų kalėti buvo nuteista 12-ka valstiečių: 10 vyrų ir 2 moterys.
Visiems nuteistiesiems buvo atimtos asmens ir valstiečių luomo teisės. Dar viena moteris mirė kalėjime nesulaukusi teismo dienos.
Tarpukaryje kaimo žemes surašė mokytojas
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Dvaralio kaimui oficialiai priklausė 5 sodybos.
Vykdant pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą, Padvarelyje 1923 m. buvo registruoti 9 ūkiai ir 55 gyventojai. 1935 metais surašytas žemės vardynas liudija, kad kaimas tuo metu oficialiai vadinosi Padvaraliu, o gyventojai jį vadino Dvaraliu.
Atskiros kaimo dalys turėjo savo vardus, kuriuos 1935 m. birželio mėnesį surašė Salantų pradžios mokyklos mokytojas Petras Geniušas.
Jo teigimu, per kaimą tekėjo vasaromis išdžiūvantis Daubos upelis, įtekantis į užpelkėjusį Erlos upės slėnį, vadinamą Erlomis. Jo ištakos buvusios Stropaus žemės sklype plytėjusioje apie 6 ha dydžio durpingoje pievoje, vadinamoje Durpyno lanka (Durplonkiu), šalia kurios apie 10 hektarų apėmė Ganyklale vadinama šlapia pieva.
Ganyklalėje seniau, iki išskirstant kaimą į vienkieminius ūkius, buvusios bendrosios kaimo ganyklos, į kurias vedė Pabrukis – apie 2 ha plotą užėmusi pailga kaimo gyvulių išgena, vėliau atsidūrusi Stropų žemėje.
Upelio pakrantėje Nomgaudžio žemės sklype augo Daubos miškelis ir buvusi statoka atkalnė, vadinama Atkalnaliu. Nomgaudžio lauke taip pat buvę Užjaujis – apie 2 ha dydžio priesmėlinga ariama dirva, ir Palonkis – pusantro hektaro dydžio durpėta dirva.
Anužienės žemės sklype buvusi Kirvalio pieva bei Padaubalė – žvyringa ir smėlinga dirbama dirva, o Baltuonio lauke – Palieptės lanka (Paleiptėlonka).
Į Anužienės ir Onos Dėkontienės sklypus pateko Pabrėžynu vadinamas priemolingas ariamas laukas. Netoli jo Onos Dėkontienės lauke buvusi Plinkšės pieva.
Palei senąjį Salantų–Mosėdžio vieškelį kaimo rytinėje dalyje 30 hektarų plote plytėjo Pakasinis – ariama dirva.
Nuo kito kaimo skiria gatvė
Sovietmečiu kaimas priklausė Erlėnų, o nuo 1959 m. – Imbarės apylinkei, buvo Erlėnuose įsikūrusio Alkos kolūkio dalimi.
Jame 1948 m. buvo 7 kiemai, 1959 m. gyveno 85, 1970 m. – 120, 1979 m. – 113, 1989 m. – 102, 2001 m. – 113 gyventojų.
Šiuo metu kaimui priklauso 91,48 ha žemės, kurioje 2011 m. gyveno 81 žmogus. Kaimo žemių pietrytiniu-rytiniu pakraščiu praeina Ilgoji gatvė, kuri yra rajoninio kelio Salantai–Erlėnai–Šaučikiai (3230) dalimi.
Registrų centro duomenimis, gatvė ir jos kairėje pusėje stovintys poriniais numeriais pažymėti trobesiai priklauso Dvaralio, o priešingoje pusėje esančios neporiniais numeriais pažymėtos kaimynų sodybos – Kadagyno kaimui. Nuo šios gatvės šiaurinėje kaimo dalyje atsišakoja kelias, vedantis link Erlos upės slėnio bei Alkos ir Juodupėnų kaimų.
Kaimo šiaurės rytiniu pakraščiu XX a. 7 dešimtmetyje buvo nutiesta nauja krašto kelio Plungė–Salantai (169) atkarpa, kuri leidžia važiuoti aplenkiant aplinkinių kaimų gyvenvietes ir Salantus.
Abiejų kelių kryžkelės pietinėje pusėje stovi aukštas, ąžuolinis, kryžmiškas monumentalus kryžius. Jį XX a. pradžioje pastatė ūkininkas Špogys, pažymėdamas savo žemės sklypo ribą, esančią ties senuoju Salantų–Mosėdžio keliu.
Pokariu neremontuojamas kryžius buvo bebaigiantis nugriūti, tačiau netoli jo žuvus kaimo gyventojui Pranui Zobieliui, tikintieji savo lėšomis jį 1957 m. atstatė.
Tiesiant naują kelio Plungė–Skuodas atkarpą kryžių pavyko išsaugoti. Atėjus Atgimimui, tikintieji jį dar sykį atnaujino, o kalvis Algimantas Jonutis nukalė metalinę tvorelę. Šis kryžius yra Žemaičių kraštui būdingas smulkiosios memorialinės architektūros paminklas, menantis Lietuvos kryždirbystės tradicijas.
Atstatyta koplytėlė išliko iki šiol
Dvaralio kaime buvo mažiausiai trys koplytėlės.
Viena seniausių buvusi Stropų (Laukių) koplytėlė, pastatyta senojo Salantų–Mosėdžio kelio (Ilgosios gatvės) kairėje pusėje prie sodybos, kaimo šiaurinėje dalyje.
Pirmąją koplytėlę šioje vietoje 1826 m. pastatė sodybos savininkas Antanas Stropus. Pasakojama, kad ji buvusi medinė, su bokšteliais, priminė miniatiūrinę bažnytėlę.
Ją ūkininkas apjuosė stambių lauko akmenų tvorele, kurios priekinėje dalyje nuo kelio pusės paliko tarpą mediniams varteliams. Ties tvoros kampais pasodino po tuopą, kurioms užaugus žmonės šį smulkiosios memorialinės architektūros statinį praminė „keturių tapalių koplytėle“.
Užaugusios įspūdingo storio tuopos traukė praeinančių ir pravažiuojančių žmonių dėmesį. Pasklido kalbos, kad jose esąs kažkieno tai paslėptas auksas. Laikui bėgant vieną iš tuopų nuvertė audra, o du išpuvusius medžius nupjovė sodybos šeimininkai. Deja, tariamai tuopose paslėptų lobių rasti niekam nepavyko.
Pirmajai koplytėlei sunykus, jos statytojo dukters Teklės Stroputės lėšomis 1903 m. buvusi pastatyta dabartinė koplytėlė. Ši koplytėlė ne sykį buvo remontuojama ir atnaujinama, tačiau iki mūsų laikų išlaikė pirminę savo formą ir viduje įrengtą altorėlį.
Altorėlyje kabėjo Švč. Marijos Dievo Motinos paveikslas, tapytas aliejiniais dažais ant dviejų sujungtų statmenų lentų. Švč. Mergelė Marija jame pavaizduota iki pusės, apsigobusi apsiaustu, ant kairės rankos laikanti sėdintį vaikelį Jėzų su Šventuoju Raštu rankoje. Jiedu su karališkomis karūnomis, o abiejų galvas juosia nimbai ir 10-ties šešiakampių žvaigždžių puslankis.
Pokario metais koplytėlėje buvo pastatytas meniškas krucifiksas (kryžius su Nukryžiuotuoju), o Švč. Dievo Motinos paveikslas 1966 m. perduotas muziejui. Krucifiksui dingus, ilgą laiką koplytėlė stovėjo tuščia, o jos sienas puošė tiražuoti masinės gamybos liturginiai paveikslėliai.
XX a. pabaigoje sodybos savininkė Vaclava Laukienė į koplytėlę įdėjo šv. Elenos paveikslą, kurį praeito šimtmečio pradžioje nutapė nežinomas Salantų apylinkių liaudies menininkas, bei nežinomo medžio drožėjo sukurtą Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlę. Koplytėlė su Nukryžiuotojo skulptūra 1971–1988 m. buvo registruota vietinės reikšmės dailės paminklų sąraše (šifras DV-1514).
Prie koplytėlės į Gegužines pamaldas po darbų ir per šventadienius rinkdavosi šeimininkų šeimyna ir aplinkinių sodybų gyventojai, giedodavo Švč. Mergelę Mariją šlovinančias giesmes.
Koplytėlės saugomos valstybės
Į Dvaralio kaimui priskirtos teritorijos pakraštį patenka Ilgosios gatvės dešinėje pusėje prie Urbonų (buv. Anužių) sodybos stovinti kita koplytėlė.
Ji pseudogotikinio stiliaus, dvibokštė, padaryta iš molio, kalkėmis baltintomis sienomis. Pagrindinėje navoje stovi Švč. Marijos Maloningosios skulptūra, frontono nišoje – šv. Kazimieras, o abiejų bokštelių nišose – šv. Antanas ir Jonas Nepomukas. Visos skulptūros medinės, polichromuotos.
Koplytėlę prie statomos naujakurio sodybos pasistatė Kazys Anužis, o skulptūras darė kaimo mažažemis Adomas Einikis, vertęsis staliaus amatu ir drožinėjęs šventųjų statulėles. 1971 metais koplytėlė su skulptūromis įrašyta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą (šifras DV-1512), o 1993 m. registruota Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus objekto kodas 9510). Tiesa, autentiška Šv. Kazimiero skulptūra 1985 m. dingo.
2019-siais Urbonų šeimyna, padedama Imbarės seniūnijos, koplytėlę atnaujino. Vietoje dingusio šv. Kazimiero pastatė naują šventąjį Lietuvos globėją vaizduojančią skulptūrą, kurią sukūrė tautodailininkas Vytas Jaugėla iš Gintališkės. Atnaujintą koplytėlę rugpjūčio mėnesį pašventino Salantų parapijos klebonas Andrius Keršys.
Trečioji koplytėlė stovėjo Marcelės Preibienės sodybos gerajame kieme, šalia monumentalaus kryžmiško kryžiaus. Ji pastatyta XIX a. antroje pusėje, buvusi su kaltiniu ornamentuotu kryželiu. Viduje stovėjo medinės, polichromuotos šv. Veronikos, šv. Juozapo ir Nazariečio skulptūros, saugojusios sodybą ir jos savininkų šeimyną nuo nelaimių. Koplytėlę ir skulptūras darė jau minėtas stalius Adomas Einikis, o ornamentuotą kryželį nukalė primirštas kalvis.
Tarpukariu koplytėlę atnaujinti sodybos šeimininkai patikėjo meistrui Juozui Dėkontui, kurio padaryta naujoji koplytėlė turėjo virš kraigo kylantį aukštą bokštelį ornamentuotam kaltiniam kryželiui pritvirtinti.
1971 metais ji buvo paskelbta vietinės reikšmės dailės paminklu (šifras DV-1513). Marcelės Preibienės rūpesčiu 1978 m. koplytėlė trečiąkart atnaujinta, o vietoje dingusios šv. Veronikos pastatyta Švč. Lurdo Marijos skulptūra.
Be tradicinių šiam Žemaičių kraštui koplytėlių ir kryžių, Kazys Namgaudis savo sodyboje pasistatė koplytstulpį su Šv. Jurgio skulptūra, o Anicetas Pilelis – salantiškio tautodailininko Liudo Ruginio 2006 m. sukurtą puošnų koplytstulpį su Švč. Marijos Maloningosios skulptūra.
Julius KANARSKAS
Istorikas
2,751 peržiūrų (-a)