Kretingos ūkininkai Vacys Zieringis (pirmas iš dešinės), Rimantas Skiparius (antras iš dešinės), Mindaugas Šukys (antras iš kairės) Punske aplankė kelis nedidelius pieno ūkius.

„Lenkija neturi žemės ūkio skyrių savivaldybėse, bet turi žemės ūkį. Mes Kretingoje turime Žemės ūkio skyrių, bet neturime žemės ūkio“ , – toks sarkazmas prasiveržė iš Kretingos rajono ūkininkų, šią savaitę aplankiusių Punsko valsčių ir kelis smulkius vietos pieno ūkius. 

Nuvylė rajono savivaldybės abejingumas

Kartu su Lietuvos ūkininkų delegacija Lenkijos ūkius aplankę kretingiškiai Rimantas Skiparius, Mindaugas Šukys ir Vacys Zieringis pasakojo ilgai kovojantys su šalies valdžia, o smulkūs ir vidutiniai ūkiai nesulaukia paramos savivaldybėje.

Štai kad ir šįkart R. Skiparius kreipėsi į rajono savivaldybę prašydamas kelionei į Punską skirti transporto priemonę.

Ūkininkas paaiškino, jog su kolegomis vyksta pasisemti patirties iš lenkiškų ūkių kooperatyvų, pasidomėti ūkininkams jų teikiama nauda bei galimybėmis panašų modelį pritaikyti Lietuvoje, visų pirma – savo rajone.

Išgirdęs, kad ūkininkų paremti savivaldybė neturinti galimybės, jis sulaukė Administracijos direktorės Jolantos Girdvainės klausimo: „Ar jūs norite grįžti prie kolūkių?“

„Kaip galima tikėtis, kad ūkininkai, iš kurių daugelis net nėra ir mokslų baigę, supras kooperatyvų svarbą, jeigu net valdžios atstovai apie tai neturi jokio supratimo. Jeigu savivalda neskiria šiuolaikinių kooperatyvų nuo sovietinių kolūkių!” – apmaudo neslėpė kretingiškis.

Mūsų rajono savivaldybės abejingumą ūkininkams dar labiau paryškino kitų savivaldybių dėmesys saviesiemis.

Pavyzdžiui, Tauragės ūkininkas Punsko viršaičiui perdavė ir savo savivaldybės dovanėlę, o kartu su alytiškiais ūkininkais apžiūrėti lenkiškų ūkių į Punską vyko Alytaus miesto – net ne rajono! – vicemeras.

Kelionės išlaidas jiems padengė Alytaus savivaldybė – pagal bendrą kartu su Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba vykdomą projektą. Kretingiškiams gi teko patiems pasidalinti išlaidas už degalus.

Lenkams už litrą pieno – 35 centai

Mūsų kraštiečiai aplankė keturis Punsko ūkius, ne ką didesnius už 30 ha.

Punsko valsčiuje gyvenantis lietuvis Valdas Drutys, aprodydamas savo 28 ha ūkį vos spėjo atsakinėti į kretingiškių klausimus.

Priklausantis vietos kooperatyvui, vienijančiam apie porą ūkininkų, vyras pasakojo, kad 30 melžiamų karvių jam leidžia be finansinių rūpesčių auginti tris vaikus, į mokslus Lietuvoje išleisti dukterį. Tam neprireikė nė paskolos.

Dalį trūkstamos sumos vyras skolinosi tik pirkdamas traktorių, o paskolą jam suteikė tas pats pieno ūkių kooperatyvas. Vyrui pakako pustrečių metų keliatūkstantinei paskolai grąžinti.

Punskietis aiškino, kad kooperatyvas samdo darbuotojus, pavyzdžiui, buhalterį, kuriuos atleidžia, jei jų darbas jiems neįtinka.

„Tokia kooperatyvų sistema reikalinga ir Lietuvoje, nes dabar šalyje daugeliu atveju kuriasi tariami kooperatyvai, kai viską valdo su ūkiu nieko bendro neturinti valdyba, o ūkininkai net neturi balso”, – pastebėjo R. Skiparius.

Už punskiečio keliskart didesnį ūkį Kretingos rajone valdantis Mindaugas Šukys tik skėsčiojo rankomis, sužinojęs lenkiško pieno supirkimo kainą – nuo 35 iki 38 centų už litrą.

„Jeigu man tiek mokėtų, aš irgi būčiau patenkintas, o dabar labai rimtai svarstau apskritai atsisakyti melžiamų karvių”, – sakė kretingiškis, priverstas tenkintis supirkėjų mokamais vos dvidešimčia centų už litrą.

Kretingiškius sužavėjo ne tik nedidukai vietos ūkiai bei jų galimybės, bet vietos bei šalies valdžios požiūris į ūkininkus.

Punsko valsčiaus viršaičiui Vytautui Liškauskui papasakojus, kad savivalda neturi nei Žemės ūkio skyriaus, net nei atskiro specialisto, kuruojančio Žemės ūkio reikalus, kretingiškiai su apmaudu nusikvatojo: „Lenkijos valsčiai neturi Žemės ūkio skyrių, bet turi žemės ūkį, o mes turime Žemės ūkio skyrius, bet neturime žemės ūkio”.

Svarsto bendradarbiauti su lenkais

Iš Punsko kretingiškiai grįžo su skirtingomis nuotaikomis.

R. Skiparius kooperatyvus mato kaip vienintelę išeitį smulkiesiems ir vidutiniems ūkininkams išgyventi ir atlaikyti didžiųjų ūkininkų spaudimą.

„Nors mes smarkiai pavėlavome ir padarėme daugybę klaidų jau prieš 30 metų“, – sakė jis.

M. Šukys neabejoja, kad tokių lietuviškų kooperatyvų laukia nemaži sunkumai.

„Kooperatyvui reikalinga ir sava pieninė, o jai pasistatyti reikia šimtais tūkstančių eurų. Esu bandęs teikti paraišką keliuose projektuose, bet abu kartus neatitikau jų keliamų sąlygų.

Manau, nebent reiktų pabandyti kooperuotis su pačiais lenkais, jeigu tik niekas nepakiš kojos, nes turiu karčios patirties. Esu bandęs tartis su latviais, bet paskutinę minutę bendradarbiavimas nutrūko“, – apie savo patirtį pasakojo kretingiškis.

Ligita SINUŠIENĖ

 3,073 peržiūrų (-a)

0% LikesVS
100% Dislikes