Dėl savo gatvės ateities Valerijai Žalienei teko įrodinėti buvusiems kolegoms – rajono Tarybos nariams.

Pamirštą Nidos gatvės atkarpą į Tarybos sprendimą įtraukti politikus privertusių gyventojų priešakyje buvo priešingoje barikadų pusėje atsidūrusi Valerija Žalienė, kuri pati ilgą laiką yra dirbusi rajono Taryboje.


Šį mėnesį 62 metų sulauksianti kretingiškė tik paskutinius 5 metus yra pasitraukusi iš politikos. Prieš tai ji Kretingos taryboje dirbo net penkias kadencijas nuo 1997 metų.
Ilgą laiką svarbias rajono problemas bei gyventojų rūpesčius nagrinėjusi ir sprendimų paieškose dalyvavusi moteris dabar pati pajuto, ką reiškia prašyti svarbiais pasijutusių Tarybos narių malonės.
– Ką supratote stebėdama visų Tarybos komitetų posėdžius? – Tarybai priėmus gyventojus tenkinantį sprendimą ir nuslūgus įtampai „Švyturys“ paklausė V. Žalienės.

– Visų pirma, apmaudą. Didžiulį apmaudą, kai kalbi Tarybos nariams, argumentuoji, įtikinėji, o tavęs tiesiog negirdi. Vien todėl, kad yra užsispirta nenusileisti. Neturėtų taip būti. Tarybos nariai gyventojų tam ir yra išrinkti, kad spręstų jų problemas, ieškotų sprendimų ir juos surastų. O ne tam, kad rodytų savo ambicijas. Juk mes nereikalavome šiemet išasfaltuoti visą Nidos gatvę, kurioje žmonės gyvena jau 60 metų. Suprantame, kad tai – nemaži pinigai. Mes prašėme mūsų gatvės dalį tik suprojektuoti, kad atsiradus papildomoms lėšoms, iš karto būtų galima ją remontuoti. Toks projektas tekainuotų vos 5–6 tūkst. eurų. Negi tokios papildomos sumos Savivaldybė šiemet nesurastų, jei merui prireikia mus šantažuoti vis kartojant – „kokią gatvę dėl jūsų reikia išbraukti iš sąrašo?“
– Svarstydami jūsų klausimą kai kurie Tarybos nariai pripažino, kad anksčiau nusprendus projektuoti tik dalį gatvės yra padaryta klaida. Apie kokią klaidą kalbama?
– Politikai patys pripažįsta, kad sprendimas asfaltavimui ruošti tik dalį gatvės, buvo neteisingas. Prisiminkime tai, kad Nidos gatvė pagal numeracijos pradžią prasideda nuo mūsų namų. Ši gatvė taip ir sukosi lanku į dabartinį stadioną. Antrasis įvažiavimas nuo Klaipėdos gatvės buvo įrengtas čia buvusių „Lietkoopsąjungos“ sandėlių, kurie vėliau tapo medienos apdirbimo įmone, aptarnavimui. Kad sunkiasvoriam transportui nereikėtų sukinėtis pro gyvenamuosius namus. Dabar remontui buvo ruošiama gatvės dalis tik su papildomo įvažiavimo atšaka, prie kurios net nėra gyvenamųjų namų, o pati gatvės pradžia – pamiršta.
– Jūs tikriausiai sutiksite, kad rajono valdžia visiems gera negali būti, nes būtiniausiems darbams pinigų visada trūksta. Kaip šią iškilusią problemą spręstumėt, jei jūs dabar pati būtumėt Tarybos nare?
– Visų pirma, aš nebūčiau leidusi šiai problemai iškilti. Jau nusprendus atlikti Nidos gatvės remonto projektą reikėjo vienu ypu projektuoti visą gatvę, o ne taip kaip dabar – dalimis.
Nežymiai padidinus projektavimo apimtį šie darbai būtų pabrangę vos 2–3 tūkst. eurų, o dabar, 200 metrų atkarpą projektuojant atskirai, tai kainuos brangiau.
Kaip ir asfaltavimo darbai turėtų būti perkami visai gatvei, o ne dalimis. Juk pigiau tai bus padaryti iš karto suvažiavus visai reikalingai technikai, o ne su pertraukomis asfaltuoti atskirai.
Skirstant pinigus, planuojant darbus rajono Taryboje trūksta ūkiškumo. Politikams trūksta supratimo, kad rajono biudžeto lėšos – tai ne iš dangaus nukritę pinigai, su kuriais jie gali daryti viską, ką užsigeidžia.
Tai – mūsų visų pinigai, kuriuos reikia leisti taupiai, išgaunant maksimalią naudą, o priimant sprendimus jausti asmeninę atsakomybę.
– Ar visi rajono politikai tai moka daryti?
– Taryboje susirenka įvairūs žmonės: skirtingų socialinių sluoksnių, išsilavinimo, pažiūrų, charakterio būdų. Todėl reikalauti, kad visi jie puikiai išmanytų visus tuos klausimus, už kuriuos balsuoja, yra nerealu.
Tačiau visi jie turi tarnauti Kretingos rajonui ir jo gyventojams, o ne kažkieno ambicijoms ir partiniams interesams. Jie visi privalo būti padorūs, kitu atveju kam ir eiti į Tarybą?
Dabar išgirdę Nidos gatvės problemą politikai mūsų klausia – ką mums daryti?
Tuo metu, kai aš buvau Tarybos nare, tokių klausimų žmonėms neuždavinėjome. Politikai tam į Tarybą ir išrinkti, kad spręstų visus klausimus ir ieškotų išeičių, įsiklausytų į gyventojų išsakomus pasiūlymus.
Ar dabar Savivaldybė dirba Kretingos rajono žmonėms? Pernai mes rugpjūčio 14 dieną Savivaldybei pateikėme paklausimą. Nesulaukdami jokio atsakymo rugsėjo 23 dieną valdžiai siuntėme antrą raštą.
Atsakymą gavome tik lapkričio 11 dieną – beveik po trijų mėnesių.
– Dabar, kai Nidos gyventojai įsigilino į kasmet sudaromą tvarkomų gatvių sąrašą, jūs patys pastebėjote, kad trūksta nustatytos tvarkos, pagal kokius aiškius kriterijus jos atrenkamos projektavimui ar asfaltavimui. Kodėl tokia tvarka nebuvo priimta anksčiau, ne vieną kadenciją jums būnant Tarybos nare?
– Man neteko girdėti apie tokias viešas konfliktines situacijas, todėl mums tokios tvarkos paprasčiausiai neprireikdavo. Buvo stiprūs rajono merai, Savivaldybės administracijos direktoriai. Dirbo išmananti komanda.
Gyventojams, be abejo, iškildavo klausimų, buvo ir nepatenkintų Tarybos sprendimais. Tačiau rajono vadovai su jais kalbėdavo diplomatiškai, pagarbiai. Tiesiog paprašydavo palaukti metus ir, supratę priežastis, ieškodavo kitokios išeities.
Aš pati įvairiose įmonėse dirbau vadovaujančiose pareigose, todėl gerai žinau, kad ne kiekvienas gali būti vadovu. O ypač, jei vadovauti imamasi visam rajonui.
Čia reikia ne tik tinkamo išsilavinimo ir visų reikalų išmanymo. Daug ką lemia ir charakterio savybės. Gyventojų išrinktas meras ultimatumų kalba su tais pačiais gyventojais neturėtų bendrauti.
Dabartiniai vadovai žiūri sau po kojomis, užuot žvelgę 5 metus į priekį. Užuot rūpinęsi mūsų rajono ateitimi, jie sprendžia, kokia gatvė turi būti asfaltuojama.
– Taip, kaip su savo prašymu Nidos gyventojai ėjo per visus Tarybos komitetus, taip atkakliai savo tiesos dar niekas iki šiol neįrodinėjo. Kaip nusprendėte, kad savo prašymą reikia teikti jau komitetų posėdžiuose?
– Čia padėjo mano, kaip Tarybos narės, patirtis. Žinojau, kad jei mes prabilsime pačiame Tarybos posėdyje priimant sprendimą – gali būti per vėlu. Reikia pradėti įrodinėti anksčiau, kai dar yra laiko diskutuoti ir įtikinėti. Noriu ir kitiems problemų prispaustiems kretingiškiams pasakyti – nebijokite eiti į Savivaldybę, pas merą. Nebijokime klausti ir reikalauti. Jie tam ten sėdi ir algą gauna, kad spręstų mūsų reikalus.
– Susipažinote su visais dabartinės Tarybos nariais. Kokį įspūdį susidarėte?
– Daug tuščio ir nekonkretaus kalbėjimo. Matyt, tai dėl to, kad neįsigilinama į svarstomus klausimus ir aplaidžiai atliekamos savo pareigos. Patiko Dovydas Bajoras – jis į mūsų gatvės problemą gilinosi konkrečiai su noru padėti, o ne atstumti.
Juk eiliniams žmonėms, mažiau išsilavinusiems ir senyviems susigaudyti Savivaldybės dokumentuose yra neįmanoma. Juo labiau, jei valdžia net nesistengia to paaiškinti. Nepakanka kažkur paskelbti interneto svetainės užkaboriuose ir aiškinti, kad pas mus viskas yra vieša.
Tvarkomos gatvės, jų eiliškumas žmonėms yra labai svarbus, nes ne tik pačioje Kretingoje, bet ir rajono vietovėse dar tiek daug gatvių neišasfaltuotų.
Kodėl to nustatyto gatvių sąrašo nepaskelbti spaudoje? Kad visiems būtų aišku, kokias gatves šiemet nuspręsta tvarkyti. Tačiau valdžia bijo gyventojų klausimų, kodėl šita, o ne ana.
Tai ir atsakykite, mieli politikai. Taip išaiškinkite žmonėms, kad jie pripažintų, jog iš tiesų kitokia tvarka remontuoti gatvių negalima.
Tačiau kai kurie politikai bijo savo gyventojų ir tikrojo viešumo.
– Jūs kalbate gana atvirai, bet mūsų susitikimo metu savo drąsos ne kartą buvote išsigandusi. Ko jūs bijote? Ir kodėl?
– Net nežinau. Man kaip tremtinių vaikui, gimusiam Sibire, baimės jausmas, matyt, jau yra kraujyje. Išgirstų mano amžinatilsį mama, kaip aš čia šneku, oi duotų pipirų. Visą laiką jos buvau mokoma niekur nesikišti, geriau nutylėti ir nieko blogo nekalbėti apie valdžią. Gal tai ir dėl to, kad 1958 metais mūsų šeima buvo paleista iš tremties Krasnojarske be teisės sugrįžti į Lietuvą. Išdrįsę pažeisti šį draudimą mes ilgą laiką Lietuvoje gyvenome kaip pelės po šluota.
Aš suprantu, kad nebe tie laikai ir už atvirai išsakytą nuomonę niekas niekur nebeišveš, prievarta į psichiatrinę ligoninę nepaguldys, tačiau kartais be jokios priežasties kažkodėl išsigąstu savo žodžių. Bet ypač šiuo metu, kai manęs nebevaržo Tarybos mandatas, vis dažniau įsitikinu, kad nereikia bijoti sakyti tiesą, kaip ją supranti. Nereikia bijoti pareikšti priekaištą tam, kas jo nusipelnė. Nors tai ir būtų pats rajono meras.
Su A. Kalniumi kartu esu dirbusi Taryboje. Tai buvo veržlus, energingas politikas, visą laiką demonstravęs rūpestį rajono gyventojais. Dabar jo klausydama Tarybos posėdyje, komitetuose aš Antano nepažinau. Iš kur toks priešiškumas savo rajono žmonėms, kurie į Savivaldybę atėjo spręsti savo problemų? Gal tie keli mėnesiai valdžioje jį taip pakeitė?
– Esate atsitraukusi nuo politikos, bet ar neketinate į ją sugrįžti?
– Po to, kai 2015 metais per rinkimus nepatekau į Tarybą, supratau, kad užteks. Jei nepakako žmonių išreikšto pasitikėjimo, vadinasi, reikia sustoti.
Dėl to ir praėjusiuose rinkimuose nebedalyvavau. Juo labiau, kad turėjau asmeninių nelaimių, ėmė kamuoti ligos.
Tačiau dabar, kai įsitraukiau ginti žmonių interesus, supratau, kad daugiau galima nuveikti esant Taryboje. Juo labiau, keletą metų į valdžią pažvelgus eilinio gyventojo akimis.
Laiko iki kitų savivaldos rinkimų dar yra daug. Bus kada apsispręsti.

 2,686 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes