Išmokusi skaityti dar neturėdama nė ketverių Jūratė Sofija Laučiūtė knygų iš rankų nepaleido visą gyvenimą. Autorės nuotr.

„Gimiau Darbėnuose, gėriau Darbėnų vandenį, valgiau Darbėnų grybus ir uogas, todėl ir esu persmelkta Žemaitijos ligi pat širdies gelmių“, – sako Jūratė Sofija Laučiūtė, užvakar įvertinta atminimo ženkleliu „Už meilę Žemaitijai“.

Pasveikino žemaitis žemaitiškai
Ketvirtadienį Žemaitijos sostinės – Telšių – mero Kęstučio Gusarovo pasveikinta Jūratė Sofija ypač vertina, kad tokį apdovanojimą jai įteikė tikras žemaitis, sveikinimą sakydamas irgi žemaitiškai.
„Nežinau, kaip būčiau sureagavusi, jeigu tokį apdovanojimą įteikdamas meras būtų kalbėjęs aukštaitiškai. Nebūčiau nutylėjusi. Turbūt meilę Žemaitijai būčiau išreiškusi kitu, kiek emocingesniu, būdu“, – juokiasi energingoji kretingiškė.


Pagal gyvenamąją vietą moterį iš tiesų galima vadinti dvejopai – ir kretingiške, ir darbėniške. Mieste Jūratė Sofija gyvena šaltuoju metų laiku, o Darbėnuose leidžia vasaras.
J. S. Laučiūtė turi ne tik du namus – dvejetai ją lydi visą gyvenimą.
„Turiu du vardus, du gimtadienius, du vaikus, du anūkus, turėjau du vyrus (dabar esu našlė) ir 2020 m. antrą mėnesį gavau apdovanojimą už meilę Žemaitijai“, – šypsosi darbėniškė.

Žmogus be šaknų – nepilnavertis
„Mano didžiausias nuopelnas, kad nors ir apsukusi nemenką ratą įvairiuose Lietuvos miestuose, dukrą pagimdžiusi Panevėžyje, sūnų – Rusijoje, kur ir gyvenau, sugebėjau žemaitišką tarmę perduoti abiems savo vaikams ir anūkams“, – sako Jūratė Sofija.
Žemaitijos mylimoji, kaip drąsiai galima ją pavadinti, su šypsena prisimena, kaip anūkas Rokas, dar būdamas mažas, nepatikliai klausydavo žemaičiuojančios močiutės ir kitų šeimos narių.
„Nekalbėkit šitaip, aš jūsų bijau“, – sakydavęs. O dabar pats laisvai kalba žemaitiškai, nors ir su akcentu.


„Kaip medis negali žaliuoti, neturėdamas šaknų, neatsiremdamas į žemę, taip ir žmogaus asmenybė negali formuotis tarp akmenų ar tarp vandenų. Žmogaus šaknys turi atsiremti į gimtinę – ten, kur jis gimė.
Nes toji Dievo jam duota aplinka, tie augalai, tie medžiai, kurie jį supa, ir tie žmonės jame padėjo pamatus. Jeigu žmogus nutraukia šitą ryšį, net turėdamas aukštų pasiekimų kad ir Paryžiuje ar Niujorke, jis vistiek bus nepilnavertis, nes praradęs šaknis.
Galima jį visokiomis dirbtinėmis trąšomis laistyti ar dirbtinėm šviesomis šildyti ar šviesti, kaip šiltnamio augalėlį, bet jo asmenybė bus nepilnavertė“.
Mama dukrą auklėjo vydūnietiškai
Jūratės Sofijos šaknys – jos mama, Smetonos laikų mokytoja, tikra žemaitė. Gimusi tarp Kūlupėnų ir Salantų, krikštyta Kalnalio bažnyčioje, 1939 metais ji persikėlė gyventi į Darbėnus.
„Vasaromis į Palangą atvažiuodavo iškiliausi Lietuvos žmonės ir mokytojams skaitė paskaitas – Smetonos Lietuva suprato, ko reikia mokytojams. Ir paklausykite, kas buvo šie lektoriai: Vydūnas, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis. Ir mano mama visų jų klausėsi!”
Darbėniškė sako, kad persisėmusi Vydūno mokymo, skaičiusi jo raštus ir namuose, mama buvo persmelkta Vydūno patriotizmo. Ji ir dvasia, ir gyvenimo būdu buvo vydūnietė.
Ir dukrai visada primindavo: „O Vydūnas tą sakė“.
Būtent šio Lietuvos šviesuolio pamokyta Jūratės Sofijos mama grūdinosi, ir dukrai perdavė daug žinių.
„Buvau susirgusi astma. Dvejus metus kas rytą apsipildavau kambario temperatūros vandeniu ir išsigydžiau. Apskritai Vydūnas mokė, kad namuose negalima persikaitinti.
Tačiau gi žmogus nesi labai protingas, ilgainiui man pabodo tas vargas – iš vakaro pasiruošti dubenis su vandeniu. Atrodo, juk daug paprasčiau – dušą atsukai ir vanduo iš karto bėga. Deja, su šalto dušo vandeniu sau tik pakenkiau“, – atvirauja pašnekovė.


Pirmoji knyga – Maironio poezija
Mokytojos dukra skaityti išmoko, neturėdama nė ketverių. Pirmosios knygos, žinoma, buvo iš mamos bibliotekos. Pradėjo nuo Maironio poezijos.
„Toliau skaičiau Janio Rainio pjeses, Viljamo Šekspyro „Manfredą ir Sardanapalą“. Viešpatie, ką aš ten supratau, bet jas skaičiau“, – juokiasi moteris.
„Didžiausias mamos bibliotekos papuošalas buvo Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ – mano mėgstamiausia knyga. Man be galo patiko skaityti apie visus kunigaikščius ir kunigaikštytes. Ir dar visiems jiems lūpas nudažiau raudonai, antakius – juodai ir mėlynai – akis“, – prisiminimais dalijasi Jūratė Sofija.
Nenuostabu, kad vėliau Vilniaus universiteto tuomečiame lituanistikos-istorijoje fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dar vėliau Peterburge apsigynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.
Per gyvenimą lydėjo vyrai-riteriai
Mamos biblioteka padėjo pamatą ne tik Jūratės Sofijos karjerai, bet ir formavo jos požiūrį į gyvenimą. Dar vaikystėje „prarijusi“ aštuonis Ivano Turgenevo tomus, Jūratė Sofija įsitikino, kad tikras vyras turįs būti riteris.
Abu Jūratės Sofijos sutuoktiniai ir buvo riteriai – stiprūs vyrai, nebijantys iššūkių.
Dukters Livijos tėvas tapo pirmuoju lietuviu, nukeliavusiu į Antarktidą ir joje įbedęs lentelę su Vilniaus pavadinimu ir skaičiumi, žyminčiu, kiek yra kilometrų nuo Antarktidos iki Vilniaus.
Antrasis buvo rusas, bet žmonos išmokytas namuose kalbėjo lietuviškai – taip pat su sūnumi Vladimiru:
„Kai kaimynai ar kiti žmonės stebėdavosi, kodėl mes su vaiku kalbame lietuviškai, mano vyras jiems paaiškindavo, kad kitaip ir negali būti – o kaip gi sūnus išmoks mamos gimtosios kalbos“.
Jūratė Sofija šypsosi prisiminusi, kad vos pramokęs lietuviškai, po poros mėnesių jos mylimasis jai sukūrė lietuvišką eilėraštį – su rimu, panaudodamas mažybinius žodelius „širdelė“, „uogelė“ ir panašius.
Vyriško ego nepamynė net ir tai, kad jų sūnui buvo suteikta lietuviška žmonos mergautinė pavardė.
„Kadangi mano tėvelio giminėje gimdavo vien mergaitės, norėjosi išsaugoti Laučių pavardę. Todėl abu buvome sutarę, kad jei gims sūnus, jam suteiksime mano pavardę.
Tačiau likimo neapgausi. Sūnus turi tik dukterį“, – pasakojo darbėniškė.
Savo lietuvišką pėdsaką paliko ir Rusijoje
Gyvendama tuomečiame Leningrade Jūratė Sofija 1988 m. tapo „Sąjūdžio“ rėmėjų grupės pirmininke. Šią grupelę daugiausiai sudarė studentai, suaugusieji buvo tik trys.
„Greitai supratome, kad čia, Rusijoje, niekas mums neleis registruoti „Sąjūdžio“ vardo, todėl oficialiai įkūrėme Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) lietuvių kultūros draugiją, nors savo dvasia buvome tikri sąjūdiečiai.
Netgi Lietuvoje vykusiame pirmajame „Sąjūdžio“ suvažiavime mūsų delegacijai buvo skirtos penkios vietos“.
Į Lietuvą moteris grįžo 2000-aisiais, pakviesta Nacionalinio Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus Vaidoto Žuko, pasiūliusio tapti Radijo direktore.
Po pusantrų metų Jūratė Sofija persikėlė į pajūrį, Klaipėdos universiteto Humanitariniame fakultete įsteigė Slavistikos katedrą, bet netrukus perėjo į Baltistikos katedrą, kur dėstė seniausius baltų ir slavų kalbų santykius.
Kadangi nepriklausomos Lietuvos jaunimas ilgainiui nebemokėjo rusų kalbos, moteris paliko dėstytojavimą, bet tik ne darbą.
Dvi kadencijas, iki 2019 m. darbavosi Kretingos rajono savivaldybės Taryboje, Švietimo komitete.
2002 m. Lietuvoje išleido knygą „Peterburgas lietuvių kultūros ir mokslo istorijoje“.
Dar du darbėniškės leidiniai rusų kalba – etimologinis žodynas „Baltiški skoliniai slavų kalbose“ ir monografija „Žemaičių tarmės kirčiavimas“ – guli Sankt Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje ir vis dar laukia vertimo į lietuvių kalbą.


Išskirtinis žemaičių charakteris
Gimtinėje Jūratė Sofija savo mokslinėmis įžvalgomis dalijosi žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.
Čia darbėniškė rašė apie žemaitiškus paradoksus – nestandartinį žemaičio žvilgsnį į kultūrą, santykius su kaimynais, charakterį, aplinkos bei įvykių vertinimą.
Pasak mokslininkės, žemaičiai tikrai skiriasi nuo aukštaičių ir apskritai – visų lietuvių, ką liudija ir istorija.
„Ilgiausiai pagonybę visoje Europoje išsaugojo būtent žemaičiai. Tačiau kai carinė Rusija vertė lietuvius atsižadėti katalikybės ir priimti stačiatikybę, aršiausiai tam priešinosi irgi žemaičiai, „jauniausi“ Lietuvos krikščionys.
Šį paradoksą galima paaiškinti žemaitišku charakteriu: žemaitis labai ilgai galvoja, svarsto, bet jau kai priima sprendimą, įsitvirtina jame su visomis šaknimis, visa esybe, ir gali dėl to net gyvybę paaukoti“.
Dar vienu išskirtiniu žemaičių bruožu J. S. Laučiūtė paminti Žemaitijoje giliausiai įsitvirtinusį Marijos kultą, lyginant su Lietuva.
„Manau, kad tai galima paaiškinti ilgiausiai išlaikytomis pagonybės tradicijomis. Dar Motiejus Valančius pyko, kad žemaičiai tebegarbina senus dievus. Pagonys garbino Žemyną, moterį deivę, ir šita pagarba moteriai persikėlė į Mariją“, – sako pašnekovė.


Jaučia ir nuoskaudą
O kokia gi meilė be skausmo? Deganti karšta meile gimtinei Jūratė Sofija irgi turi nuoskaudą – dėl savo kraštiečių abejingumo.
„Pernai Lietuva buvo paskelbusi Žemaitijos metus. Mes, Kretingos kraštas, turime Jurgį Pabrėžą, Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, turime pirmosios nepriklausomos Lietuvos finansų ministrą Vladą Jurgutį.
Todėl pakviečiau susitikti švietimo, kultūros skyriaus atstovus padaryti bendrą renginį, kad sudrebintume Lietuvą, kokius milžinus Žemaitijai ir visai šaliai davė Kretingos žemė“.
Deja, moteris sako likusi nesuprasta: „Man buvo pasakyta, kad kiekviena mokykla, rajonų kultūros skyriai turės Žemaitijai skirtus renginius. Aš tai žinojau, bet tai tėra trupiniai trupinėliai.
Norėjosi pakilti ne tik virš mokyklų, rajono lygmens, bet virš Žemaitijos. O dabar kalbame, kad gal po kelių metų Kretinga bus Lietuvos kultūros sostinė, nors atsisakėme šio kultūrinio pamato, kuriuo būtume galėję pasiremti“.
Humanitarinių mokslų daktarei pasipiktinimą kelia ir perdėta, kaip ji sako, lituanizacija. Pavyzdžiui, Kretingos krašte visiems žemaičiams gerai žinomo Impilties pervadinimas į Įpiltį, panaikinus senąjį kuršių laikus siekiantį dvigarsį „im“.
Anot pašnekovės, tokiu atveju analogiškai reikėtų ir Imbarę pervadinti į Įbarę.
„Tačiau, neduok Dieve, tikrai to nereikia daryti! Kalbu tik apie nuoseklumą, bet šiuo atveju jis tikrai nereikalingas.
Ši skriauda senajai lietuvių kalbai buvo padaryta dar sovietmečiu, bet paguodos duoda nors tai, kad senovinis gražus Impilties vardas išlaikytas bent jau visuose etnografiniuose tekstuose.
Tačiau mano širdis be galo džiaugiasi, kad šių metų pradžioje Darbėnuose įrengus paminklinę lentą su visų kaimų pavadinimais, įrašyta – Impiltis. Kiekvieną kartą eidama pro šalį noriu net nusilenkti“, – sako moteris.

Atminimo ženklelis „Už meilę Žemaitijai“ Jūratei Sofijai Laučiūtei įteiktas už reikšmingus, išliekamąją vertę turinčius įsimintinus darbus Žemaitijai, už nuopelnus ir pasiekimus įvairiose veiklose, stiprinančiose Žemaitijos tapatybę, istorinę atmintį, kalbą, Žemaitijos kaip istorinės Europos žemės gyvybingumą šiuolaikiniame pasaulyje.
Minint Žemaitijos vardo raštiškuose šaltiniuose paminėjimo 800-metį šį apdovanojimą įsteigė Lietuvos Respublikos Laikinoji žemaičių grupė, vadovaujama žemaitės Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės.
Pernai, Lietuvai minint Žemaitijos metus, J. S. Laučiūtės siūlymu, per Vėlinių dekadą visose Telšių vyskupijos bažnyčiose buvo laikomos Šventos Mišios už katalikų kunigus, nužudytus Antrojo pasaulinio karo metais.
2019 m. ėjusi Kretingos rajono savivaldybės tarybos nario pareigas Jūratė Sofija Laučiūtė žemaitiškai skaitė Jurgio Pabrėžos tekstus per Motiejaus Valančiaus bibliotekoje surengtą skaitymų maratoną.

 3,441 peržiūrų (-a)

0% LikesVS
100% Dislikes