Laikotarpis nuo 1988 iki 1989 m. aukštyn kojomis apvertė visą Lietuvą. Tai geriausiai atsispindi to meto spaudoje, kurioje anksčiau vadinta „buržuazinių nacionalistų minima Vasario 16-oji diena tapo Lietuvos Nepriklausomybę ženklinančia visos Tautos švente. Šie kardinalūs pokyčiai itin aiškiai matomi sklaidant archyvinius rajono laikraščio „Švyturys“ puslapius.
1988-aisiais menkino istorinę nepriklausomybę
Sovietmečiu apie Lietuvos nepriklausomybę spauda apskritai nekalbėjo, bet 1985 m.prie Sovietų sąjungos vairo stojus Michailui Gorbačiovui ir jam pradėjus „perestroikos“ (persitvarkymo) ir „glasnost“ (atvirumas) politiką, nutylėti 1918 metų Vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybę buvo sunku.
Tad 1988-aisiais pirmą kartą vasario 16 -oji buvo paminėta ir „Švyturyje“. Tačiau partijos propagandistų paruoštuose tekstuose ši šventė ir jos reikšmė Lietuvai buvo visokeriopai menkinama.
Nors tada „nepriklausomybė“ dar buvo rašoma kabutėse, ši kiekvienam lietuviui brangi data bent jau išvydo dienos šviesą oficialioje spaudoje.
Vasario 16-ąją komunistai išmainė į gruodžio 16-ąją
Vienas iš daugelio tokių – istoriko Antano Augaus (ELTA) straipsnis „Nepriklausomybė: fikcija ir realybė“ atvirai menkino Vasario 16-osios svarbą Lietuvai.
Artėjant vasario viduriui panašių straipsnių laikraštyje atsirasdavo vis daugiau, ir menamas piliečių piktinimasis Amerikos pozicija buvo priartinamas iki vietinio lygmens – buvo skelbiami vietos melioratorių, žemdirbių pasisakymai prieš, anot jų, „vadinamą nepriklausomybę”.
JAV palaikymas kylančiam lietuvių tautiniam sąmoningumui buvo vadinamas neapykantos tarybų valdžiai kurstymu, tautų pjudymu, spekuliavimu lietuvių tautos nacionaliniais jausmais, istorijos falsifikavimu.
1988 m. vasario 15 d. „Švyturio” laikraščio pirmajame puslapyje paskelbtame pirmajame straipsnyje „Nepavyks atsukti istorijos rato” emocingai rašoma:
„Šlykštu klausytis išvedžiojimų apie lietuvių tautos mažėjimą, priverstinę rusifikaciją, religijos persekiojimą – tai tikras melas. […] Patys tikrieji lietuvių liaudies atstovai – darbininkai, valstiečiai, pažangioji inteligentija – savo vystymosi kelią pasirinko dar 1918 m. gruodžio mėnesį ir juo tvirtai žengia. Todėl ir tikrąją Lietuvos valstybingumo sukaktį mūsų liaudis minės šių metų gruodžio 16 dieną”.
1989-ieji – vis daugiau atvirumo
Per metus Lietuvoje pasikeitė daug kas. Atsirado Sąjūdis, tauta atvirai judėjo link Nepriklausomybės atgavimo. Jau 1989 m. vasario pradžioje „Švyturyje” pasirodė pirmieji patriotiniai straipsniai.
Vasario 4 d. rajono laikraštyje pristatytas istoriko Alfonso Eidinto trijų straipsnių ciklas „Istorijos puslapiais”.
Nors pirmasis įžangos sakinys duoklę vis dar atidavė komunistų partijai („Socialistinis atsinaujinimas brandina mūsų politinį mąstymą”), bet autorius jau netiesiogiai pripažino, jog sovietmečiu vertinant istorinę Lietuvos praeitį būta klaidų („skatina blaiviau vertinti praeitį”).
Autorius, nors ir privalomai pacituodamas Vladimirą Iljičių Leniną, bet straipsnyje jau aiškino istorines aplinkybes, atvedusias iki Vasario 16-osios akto, bandė atskleisti tuometės Lietuvos tarybos santykius su Vokietija ir atkaklų siekį išsikovoti nepriklausomybę be jokių konvencijų.
Pripažino istorinę datą
Dar prieš metus Vasario 16-osios aktas viešai vadintas pasidavimu Vokietijos įtakai, 1989-aisiais keliolika tūkstančių skaitytojų turinčiame „Švyturyje” jo svarbą istorikas pripažino jau be jokių ideologinių interpretacijų:
„Tik po ilgų derybų, dar sumažėjus tikimybėms sulaukti pripažinimo […], Tarybos nariai susitaria sausio 8 d. formuluotės pagrindu priimti bendrą nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. […] Pirmininkaujant J. Basanavičiui, Taryba priėmė ir pasirašė istorinį 1918 m. vasario 16 d. aktą”.
1989 m. vasario pirmoje pusėje toliau tęsiamas A. Eidinto istorinių straipsnių ciklas. Antrasis iš jų, pavadintas ištrauka iš Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės” – „Vardan tos Lietuvos” – paneigia dar vos prieš metus spaudoje plitusias ideologines interpretacijas, kad 1918 m. vasario 16-ąją Lietuva netapusi laisva ir tebebuvusi Vokietijos įtakoje.
Istorikas rašė, kad 1918–1922 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažino 43 valstybės, o 1922 m. gruodžio 20 d. Lietuvą pripažino ir Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencija.
Vasario 16-ąją pavadino brangia data
1988 m. tvirtinus neva tikroji šventė Lietuvai esanti gruodžio 16-oji, kuomet buvo paskelbta Tarybų Lietuvos respublika, jau po metų, 1989 m. vasario 7 d., Motiejaus Valančiaus Blaivystės sąjūdžio iniciatyvinė grupė kreipėsi į tautą per visus šalies laikraščius, taip pat – ir per „Švyturį”, ragindama paminėti Vasario 16-ąją.
Ir paminėti ypač pagarbiai – be alkoholio. O ši data kreipimesi „Blaivi tauta – laisva tauta!” buvo vadinama brangia diena.
Vienintelis rajono laikraštis 1989 m. vasario numeriuose išsamiai aprašė pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo viešai paminėtą Lietuvos nepriklausomybės dieną.
Pirmą kartą aprašė Nepriklausomybės minėjimą
Pirmąjį laikraščio puslapį iliustravo 1918 m. vasario 19 d. „Lietuvos aido” faksimilė su tuometės Lietuvos tarybos nutarimu dėl Lietuvos nepriklausomybės ir namo Vilniuje, Pilies g. 26, kuriame paskelbta nepriklausoma Lietuvos demokratinė valstybė, nuotrauka.
Vedamojo straipsnio pozicija skirta istoriko A. Eidinto (ELTA) publikacijai, pabrėžiančiai šios istorinės datos svarbą, nepaisant to, jog istorikai jaunos valstybės gyvavimo iki Antrojo pasaulinio karo ir neidealizuoja.
Iš laiko nublukintų „Švyturio” puslapių galima sužinoti, kad prieš 31 metus vasario 16-ąją kretingiškiai plūdo į Kretingos kraštotyros muziejuje atidarytą parodą „Lietuvos visuomeninis gyvenimas 1919–1940 metais” ir itin gausiai dalyvavo šventinėse Mišiose.
O antroje dienos pusėje pro miesto aikštę prasibrauti buvo neįmanoma. Visos Kretingos bei rajono gyventojai susirinko į čia vykusį mitingą.
Jam pasibaigus žmonės ėjo į senąsias miesto kapines gėlėmis bei degančiomis žvakėmis pagerbti žuvusiųjų už Lietuvą.
Vakare Kretingos kultūros namuose buvo pristatytas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės spektaklis „Aušros sūnūs”.
Renginių metu nebuvo prekiaujama alkoholiu – tam kretingiškiai buvo paruošti iš anksto.
Dar kelios dienos iki šventinės datos per „Švyturį” į savo kraštiečius kreipėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kretingos rajono tarybos pirmininkas Bernardas Anužis su raginimu negaminti, nepirkti, neparduoti, nevaišinti ir negerti alkoholio – žmonijos nelaimės, kaip ją pavadino kretingiškis.
„Lietuviai žemaičiai! Būkime verti švento Lietuvos vardo!“ – rašė B. Anužis, dabar vadovaujantis Kretingos meno mokyklai.
Šventiniai reportažai – šalia proletarų šūkio
Šventės atgarsiai nusėdo dar į kelis vėlesnius vasario mėnesio numerius – buvo pateikiami išsamūs reportažai iš kiekvieno atskiro renginio.
Pavzydžiui, vasario 18 d. laikraščio beveik visą pirmąjį puslapį užėmė Genovaitės Paulikaitės reportažas iš vasario 16-osios iškilmių „Plačiau išskleiski šakas, Lietuvos medi!”
Puslapio viršuje vis dar buvo skelbiamas komunistinis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!”, laikraštis vis dar buvo vadinamas „Lietuvos KP Kretingos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organu“, bet po šiomis sovietinėmis klišėmis tame pačiame puslapyje autorė citavo mitingo miesto aikštėje metu B. Anužio perskaitytus Lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus prisiminimus iš istorinės 1918-ųjų dienos:
„Galop atėjo vasario 16 d., kada visiems Lietuvos tarybos nariams susitarus, nuspręsta tapo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms.
Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min. Dieną, kada man Tarybai pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems tarybos nariams karštai delnais plojant“.
2,816 peržiūrų (-a)