Pasižiūrėkime, ar šioje 1998 m. gegužės 16 d. "Švyturyje" publikuotoje nuotraukoje įamžinto Algirdo Čėsnos (kairėje) žurnalistei tądien išsakytos svajonės išsipildė ir kaip šiandien gyvena M. Valančiaus muziejaus trobelę remontavęs Augustas Pakalniškis (dešinėje). Jono Šimkaus nuotr.

1998-ųjų gegužės 16-ąją, kuri, kaip ir šiemet, taip pat buvo šeštadienis, „Švyturyje“ rašyta apie tai, ką to meto „Švyturio“ žurnalistė Audronė Griežienė ir fotografas Jonas Šimkus pamatė ir išgirdo vieną dieną praleidę Kūlupėnų seniūnijoje. Straipsnyje „Naujiena M. Valančiaus tėviškėje“ pasakojama apie tuomečio muziejaus direktoriaus, dabar jau šviesaus atminimo Algirdo Čėsnos idėją vasarinėje virtuvėje įrengti bibliotekėlę. Sumanymas buvo įgyvendintas, bibliotekėlė veikia iki šiol, o šiandien vyro darbus tęsianti Violeta Čėsnienė turi jau kitą svajonę – čia įrengti senovinę „obladę“.


Tapo susiėjimų vieta
Tuomečio Kūlupėnų seniūno Algirdo Maciaus lydimiems „Švyturio“ redakcijos darbuotojams prieš 22-ejus metus A. Čėsna pristatė vieną iš naujausių idėjų: mažoje trobelytėje – vasarinėje virtuvėje – kuri anksčiau stovėjo dyka, įrengti bibliotekėlę Šalyno, Tintelių, Stropelių ir, žinoma, Nasrėnų kaimo žmonėms. Juo labiau, kad jo žmona – bibliotekininkė!
„Čia, prie to jaukaus židinio, ir ji sėdėti galės, knygeles, kurių dar gausime, dalinti, arbatėlės kam iš termoso įpilti…“, – taip žurnalistei tuomet porino A. Čėsna.
Jis džiaugėsi, kad bibliotekėlės statybą su mielu noru parėmė Motiejaus Valančiaus kultūros centro labdaros fondas, kad šiam darbui per Darbo biržą rado sąžiningą meistrą Augustą Pakalniškį, kuriam gražiai kasdien talkina ir kūlupėniškis Kazimieras Jecevičius.

Štai taip šiandien atrodo prieš 22-ejus metus suremontuota Motiejaus Valančiaus muziejaus trobelė.


Šiandien, prisimindama daugiau nei dvidešimties metų senumo įvykius, A. Čėsnos žmona Violeta juokavo, jog viskas taip ir buvo, kaip vyras „Švyturio“ redakcijos darbuotojams prieš 22 metus sakė. Ji ir knygeles dalijo, ir arbatėlę su knygų pasiimti atėjusiomis moterimis gėrė, įvairiomis gyvenimiškomis temomis kalbėjosi.


V. Čėsnienė apgailestavo šiandien nebegalinti išvardinti visų žmonių, dovanojusių bibliotekėlei knygų – visų geradarių pavardes kruopščiai registravo vyras, tačiau labai gerai atmena, kad per 50 ir grožinės, ir istorinės literatūros knygų dovanojo gera šeimos bičiulė, taip pat bibliotekininkė Kleta Gindvilienė.
„Knygų bibliotekėlei skyrėme ir patys, dovanojo dar keletas nasrėniškių, tad lentynoje iš viso buvo apie 100 įvairių knygų. Jų pasiimti ir skaityti ateidavo žmonės iš visų kaimų, tačiau aktyviausia skaitytoja buvo šviesaus atminimo nasrėniškė Irena Kiauleikienė. Ji perskaitė visas bibliotekėlėje buvusias knygas“, – pasakojo nuo 2017-ųjų lapkričio muziejui vadovaujanti V. Čėsnienė.
Anot jos, bibliotekėlėje vietos buvo nedaug, tačiau patalpa buvo jauki, tad tapo susiėjimų vieta: įsitaisiusios prie įrengto židinio moterys čia ne tik gėrė arbatą, aptarė perskaitytas knygas, bet ir minėjo įvairias sukaktis, šventes, dalinosi rūpesčiais ir džiaugsmais.

Prieš du dešimtmečius tik svajonėse buvusi bibliotekėlė šiandien jau yra sukaupusi apie 100 knygų.

Židinys ir knygos išliko iki šiol, bet žmonės čia jau nebesirenka – trobelytę bėgantis laikas ir gamtos sąlygos „išvargino“, ją būtina atnaujinti.


Naujos svajonės
V. Čėsnienė pasakojo, kad statinio, kuriame buvo įkurta bibliotekėlė, kiauras stogas, seniai bekurtas ir židinys. Pastatėlį ji norėtų praplatinti, prailginti ir pritaikyti edukaciniams užsiėmimams, kurie būtų skirti kulinariniam žemaičių paveldui puoselėti.
„Šioje trobelėje, vadinamoje oblade, buvo kepama duona. Labai norėčiau ją vėl naudoti pagal paskirtį, pristatyti žemaitiškus patiekalus, demonstruoti, kaip, pavyzdžiui, pasigaminti kastinį, cibulynę, ir kad lankytojai viską galėtų išmėginti ir patys, bet trūksta patalpų. Visi muziejaus pastatai yra kultūrinės paskirties, o štai renginiams, edukacijai erdvių neturime“, – sakė V. Čėsnienė, šiuo metu rengianti plėtros planus.
Edukacijai ji svajoja pritaikyti ir beveik 200 metų senumo rūsį, kurį taip pat būtinai reikia gelbėti, nes griūva. Lankytojai galėtų į jį užeiti, pamatyti, kaip atrodė, sužinoti, kokios maisto atsargos jame buvo laikomos.
Direktorė pasidžiaugė, kad muziejų iki šiol remia ne tik M. Valančiaus kultūros centro labdaros fondui su tėvu vadovavęs M. Valančiaus sesers Marijonos šakos atstovas Valdemaras Vaičekauskas, bet ir Klaipėdos Rotary klubo „Maris“ nariai.

Trobelę remontavęs Augustas dabar dirba Norvegijoje

O kaip per 22 metus pasikeitė Augusto Pakalniškio, lentelėmis išpuošusios muziejaus trobelę? Pasirodo, po darbų M. Valančiaus tėviškėje vyrui daugiau nebeteko niekada sugrįžti į Darbo biržą. O šiuo metu jis stato didžiulę mokyklą norvegų vaikams.

Šiandien Kūlupėnų seniūnijos gyventojas Augustas Pakalniškis stato medinę mokyklą norvegų vaikams. Asmeninio archyvo nuotr.

Sulaukęs telefonu persiųstos senos „Švyturio“ laikraščio nuotraukos, kuriame ir pats besąs, Augustas maloniai nustebo.
„Buavu visai pamiršęs, kad mano nuotrauka buvo laikraštyje. Tiesą sakant, tada aš net ir nemačiau, kad mane fotografuoja, bet paskui, prisimenu, žmonės rodė man laikraštį, kalbėjo“, – pasakojo A. Pakalniškis.
Nors publikaciją rajono laikraštyje ir pamiršęs, bet suremotuotos muziejaus trobelės ir A. Čėsnos – niekada. Abu susidraugavo.
„Pamenu, kaip apskritai ten pradėjau darbuotis. Dirbau pas buvusį Kūlupėnų seniūną A. Macių, jam padėjau. Jis sužinojo, kad toje muziejaus trobelėje reikia pagalbos ir pasiūlė. Tada su A. Čėsna labai susidraugavome. Paskui nuolat užsukdavau, pasižiūrėdavau, kaip trobelė laikosi, ar nereikia kokių pataisymų“, – pasakoja laikraščio herojus.


Grįš, kai galės – su keltu
Šiuo metu 59-erių Augustas su žentu Robertu Jurevičiumi darbuojasi Norvegijos Nordland regiono Stokmarknes mieste. Išvyko prorai mėnesių, bet įstrigo penkiems.
Tam įtakos turėjo ir darbai, ir karantinas dėl COVID-19.

„Ketinome namo grįžti Velykoms, bet užsidarius keliams likome čia“, – sako vyras. Laimei, nebuvo iš anksto nusipirkę bilietų.
Dabar vyrai laukia, kada atsidarys keliai keltais – tada tučtuojau grįš į Lietuvą.
Darbuodamasis Norvegijoje vyras nerimo dėl koronaviruso epidemijos nejaučia.
„Čia apskritai net nesuprastum, kad yra epidemija, jei ne visur iškabinti skelbimai, raginantys plautis rankas ir pristatyti dezinfekciniai skysčiai. O su veido kaukėmis per visą tą laikotarpį tik du žmones temačiau“, – sako kretingiškis.

Dviejų dešimtmečių senumo “Švyturio” istorijos herojus Augustas Pakalniškis (kairėje) su žentu Robertu Jurevičiumi darbuojasi Norvegijos Nordland regiono Stokmarknes mieste.

Įgyvendino daugiau nei svajojo
Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus įkurtas prieš 50 metų.
1998 m. gegužės 16 d. „Švyturyje“ paskelbtoje nuotraukoje įamžintas A. Čėsna buvo tik prieš porą metų pradėjęs vadovauti M. Valančiaus gimtinės muziejui.
Tada žurnalistės kalbintas A. Čėsna dar nežinojo, kad įstaigai vadovaus lygiai du dešimtmečius – nuo 1996 m. iki 2016 m. liepos.
Muziejaus vadovas daug domėjosi, ieškojo ir rinko informaciją apie M. Valančiaus sodybą, stengėsi kurti etnografinę aplinką, kad sodyboje būtų jaučiama XIX a. dvasia.
1997–2011 m. sodyboje pastatytos 9 rajono tautodailininkų sukurtos skulptūros, įprasminančios vyskupo M. Valančiaus literatūrinį palikimą, jo nuveiktus darbus.
Tais pačiais metais atnaujinta muziejaus ekspozicija: įsigyti nauji baldai, parengtas naujas ekspozicijos teminis planas.
Nuo 1994 m. organizuojama M. Valančiaus raštų meninio skaitymo, Klojimo teatrų šventės, nuo 2006 m. vykdomi jaunimo edukaciniai projektai „Audimo mokyklėlė“ ir „Mokomės žaisti senolių žaidimus“.
2009 m. muziejaus įkūrimo 40-mečio proga A. Čėsna parengė ir išleido leidinį „Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejus“.
2016 m. atnaujintas penkių kamarų klėtelės, kurioje įrengtos etnografinės ekspozicijos, stogas, jis uždengtas nendrėmis; po metų pradėtos restauruoti muziejų A. Čėsnos iniciatyva juosusios etnografinės žemaitiškos tvoros, dar po metų – atnaujintas ir skiedromis uždengtas ūkinio pastato stogas.
2016-ųjų rugpjūtį A. Čėsna iškeliavo amžinybėn.

“Švyturio” istorija, kurios herojus šiandien prisimename, buvo vienas iš straipsnių ciklų, skirtų Kūlupėnų seniūnijai.

 

Laima STONKUVIENĖ

Ligita SINUŠIENĖ

 4,008 peržiūrų (-a)

80% LikesVS
20% Dislikes