Pranas Kniūkšta

Gimtojoje Salantų žemėje, Kalnalio kapinėse, šiandien laidojamas vienas garsiausių mūsų gimtosios kalbos puoselėtojų Pranas Kniūkšta.

P. Kniūkšta gimė Barzdžių kaime

P. Kniūkšta gimė 1933 m. rugsėjo 24 d. Barzdžių kaime, tada taip vadintame Kretingos apskrities Salantų valsčiuje. Mokėsi Klausgalvų pradžios mokykloje, nuo 1946 m. – Salantų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1954 m.

1954–1959 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

P. Kniūkšta niekada nepamiršo savo gimtinės, nagrinėjo ir Salantų vardo kilmę bei kitus gimtinės vietovardžius, gimtojo Barzdžių kaimo žmonių pavardes ir gimtąją šnektą; 2013 m. išleistoje atskiroje knygelėje “Žvilgsnis į giminės istoriją” aprašė ir Kniūkštų giminės istoriją.

Profesinė veikla prasidejo nuo mokytojavimo

Baigęs Vilniaus universitetą 1959 m. pradėjo profesinę veiklą kaip mokytojas – mokytojavo Šalčinininkų rajono Dieveniškių vidurinėje mokykloje, 1965-1967 m. ėjo Eišiškių rajono švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėjo pareigas..  

Nuo 1967 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1971 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Būdvardžiai su priesaga -inis ir jų gramatiniai sinonimai“, o 1976 m. jos pagrindu išleido monografiją „Priesagos -inis būdvardžiai. Daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai“.

 Atkurtame Lietuvių kalbos institute nuo 1991 m. iki 2000 m. vadovavo Kalbos kultūros skyriui.

Nuo 1971m. iki 2002 m. rengė tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, nuo 1991 m. iki 2003 m. ėjo redaktoriaus pareigas.

Ypač daug dėmesio – norminamajai veiklai

P. Kniūkštos darbų laukas buvo platus ir įvairiapusis. Ypač daug jėgų ir energijos kalbininkas skyrė kalbos norminamajai veiklai ir šviečiamajam darbui: tyrė, vertino naujus probleminius kalbos reiškinius, teikė jų vartojimo rekomendacijas.

Parašė po keletą skyrių svarbiausioms XX a. antrosios pusės lietuvių kalbos gramatikoms: Lietuvių kalbos gramatikai“, 3 tomas, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikai“, rusų kalba išleistai „Lietuvių kalbos gramatikai“, taip pat prisidėjo prie norminamojo leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ parengimo.

Aktualiausių įvykių sūkuryje

Dirbdamas kalbos norminamąjį darbą salantiškis P. Kniūkšta visada buvo pačių aktualiausių įvykių sūkuryje. 1987–1991 m. buvo Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, 1992–1999 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys.

Dėjo daug pastangų, kad valstybinės lietuvių kalbos statusas būtų įtvirtintas ne tik teisiškai, bet ir praktiškai, Seimui teikė pagrįstus siūlymus dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose. 1990 m. lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis išleido knygelę „Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba“. Nuolat rūpinosi viešosios kalbos taisyklingumu, buvo veiklus Vilniaus miesto savivaldybės Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys.

Ypač daug Pranas Kniūkšta nuveikė tirdamas ir normindamas administracinę kalbą. Parašė daugybę straipsnių, kaip ekspertas vertino dokumentų projektų kalbą, teismams rašė kalbos ekspertizes, vedė seminarus kanceliarinės kalbos klausimais.

Svarbiausi šios srities darbai – su talkininkais parengti „Kanceliarinės kalbos patarimai“, kurių pasirodė penki popieriniai leidimai, o šeštasis – internetinis, ir 2005 m. išleista apibendrinamoji monografija „Administracinė kalba ir jos vartosena“.

Niekada nepamiršo ir mokyklos

Dirbdamas mokslinį ir kalbos norminamąjį darbą P. Kniūkšta nepamiršo ir mokyklos reikalų. Jai paskyrė su bendraautoriais parengtus ir ne kartą perleistus leidinius: „Mokomąjį lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną“ ir populiarųjį „Lietuvių kalbos žinyną“.

Kalbininkas paskelbė mokslo straipsnių kalbos kultūros, sociolingvistikos, grožinės literatūros kalbos, administracinės kalbos klausimais. Reikšmingiausi iš jų sudėti į straipsnių rinkinius „Kalbos vartosena ir tvarkyba“ (2001), „Tarp gramatikos ir politikos“ (2013), „Tarp meninės kalbos ir gramatikos“ (2017).

Aktualiais kalbos tvarkybos ir politikos klausimais paskelbė daug straipsnių įvairiuose laikraščiuose ir išleido kelias visuomenei skirtas knygutes: „Įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai“ (2004), „Viešieji užrašai: po dokumentus ir Vilniaus gatves pasižvalgius“ (2006), „Naujosios skyrybos taisyklės. Ką jos duoda ir ką patiems reikia suvokti“ (2007), „Dokumentų rengimo taisyklių naujienos. Pataisymai ir nutaisymai“ (2007).

Išsiskyrė ypatingu darbštumu

Kolegos, dalindamiesi prisiminimais apie P. Kniūkštą, išskiria ypatingą jo atsidavimą darbui, gebėjimą derinti konkretų, aiškų kalbėjimą su vaizdinga poetine kalba.

„Begalinis darbštumas, tylus atsidavimas kasdieniam darbui darė didelį įspūdį jaunesniems kolegoms. Posėdžiuose ir pasitarimuose jo žodis būdavo taupus, bet tvirtas, logiškas, aiškiais punktais dėstomas, svariais argumentais remiamas. Ir visai kitokį jį prisiminsime iš linksmesnių susiėjimų, kai nušvisdavo jo akys, prasidėdavo įdomiausių istorijų pasakojimai, o kai kada – ir poezijos posmai. Iki paskutinių gyvenimo dienų Pranui Kniūkštai labiausiai rūpėjo, kad bendrinė lietuvių kalba neliktų nutaisyta, nudrožta ir plika kaip bešakė pušis. Jam rūpėjo administracinės ir mokslinės kalbos tikslumas, aiškumas, logiškumas, bet lygiai taip pat – meninės kalbos vaizdingumas, gyvumas, pagaulumas“, – rašoma Lietuvių kalbos instituto išplatintoje informacijoje.

P. Kniūkšta amžinybėn iškeliavo gegužės 4 d.

Šv. Mišios už P. Kniūkštą aukojamos šiandien, gegužės 30 d., 13 val., Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje. Po Mišių – laidotuvės Kalnalio kapinėse.

Pranas Kniūkšta. LKI nuotr.

 1,781 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes