Imbarės kaime, šiek tiek pavažiavus žvyruotu keliuku į priešingą pusę nuo piliakalnio stūkso ilgaamžė sodyba, kurios pagrindinis namas pastatytas dar 1901 metais. Šis skaičius, kaip ir meistro inicialai, yra išraižytas ant namo durų staktos.
Apie šią sodybą mąsčiau daugelį metų, kadangi ji netoliese tėvų namo, kasdien pro ją praeidavau, keliaudamas į mokyklą. Pamažu galvoje ėmė krebždėti mintys apie sodybos įsigijimą ir įkūrimą kažko gražaus bei prasmingo. Tinkamai susidėliojus aplinkybėms, sodybą išties pavyko įsigyti. Jau beveik metus kasdien jei ne fiziškai, tai bent mintimis būnu sodyboje. Susidėliojau veiksmų planą, nuo ko reikia pradėti, ką galima nuveikti pirmiausia ir be didelių investicijų.
Žinoma, pradiniai darbai nėra labai romantiški. Teko išlaisvinti namo erdves, išmesti viską, kas nereikalinga. O, kaip žinome, žmonės kadaise išties buvo linkę kaupti įvairius daiktus su idėja, kad gal kada nors prireiks.
Siekiant išlaikyti namo autentiškumą, buvo atsisveikinta ir su įvairiausio sovietinio stiliaus baldais. Tačiau atsiranda žmonių, norinčių įsigyti tokio laikotarpio rakandų, tad su džiaugsmu perleidau į kitas rankas.
Džiugu, kad tvarkydamasis radau istorine prasme išties vertingų daiktų, tarp jų – šimtametį stalą. Įdomesni radiniai siekė dar carinį arba tarpukario Lietuvos laikotarpį. Tai – įvairios knygos, laikraščiai, indai, stiklo buteliai su vokiškais užrašais.
Valydamas vieną spintą radau dokumentą – ranka rašytą santuokos sutartį, kurioje detaliai minimas kraitis, išvardinamos sąlygos, kuriomis įgyjamas vienoks ar kitoks turtas. Sutartyje paminėta, kiek jaunai šeimai bus skiriama paršavedžių kiaulių bei melžiamų karvių.
Skaityti sutartį buvo išties smalsu, nes savo rankose laikiau gyvą istorijos liudijimą ir galėjau įvertinti, kaip stipriai laikas viską pakeitė.
Tokie ir panašūs sodyboje rasti dokumentai bei istorinės vertybės bus čia saugomi ir eksponuojami.
O likusiais baldais planuoju apstatyti erdves. Tačiau rastų daiktų pilnam apstatymui neužteks, nes dėl autentikos išsaugojimo reikia būtent to laikmečio (XIX pab.-XX a. pr.) baldų, buities rakandų bei ūkio padargų, kurie bus eksponuojami ūkiniuose pastatuose.
Todėl ieškau įvairių senienų, kurios būna užsilikusios pas žmones palėpėse, sandėliukuose. Kartais patys nežinome, ką turim įvairiausiuose užkaboriuose, o aš savo ruožtu skatinu patyrinėti ir, jeigu randate kažką, turinčio išliekamąją verte, tačiau jums visai nereikalingo, susisiekime. Dažnai įdomesnius eksponatus tenka nupirkti, bet kartais gaunu ir dovanų.
Šio pavasario pradžioje ėmiausi sodo, kuris iš pirmo žvilgsnio priminė džiungles, bet kasdien po truputį genint, pjaustant perteklines šakas ir prieauglį, ryškėjo realus vaizdas. Dabar atsivėrė sodybą puošiantys ilgaamžiai klevai, yra keletas obelų, trešnių.
Kadangi sodas jau įgavo patenkinamą vaizdą, artimiausiuose planuose – pastato autentikos atkūrimas ir išlaikymas. Labiausiai domina atkurti pirminį vaizdą, būtent tokį, koks buvo nuo pastatymo iki maždaug II-ojo pasaulinio karo pabaigos, kol neprasidėjo masinis sovietizmas.
Sodybos teritorijoje yra gyvenamasis dviejų galų namas, klėtis, kuri, ko gero, yra senesnė ir už gyvenamąjį namą.
Taip pat yra tvartelis, rūsys, duonkepis bei didieji tvartai su daržine, skirta šienui laikyti.
Įgyvendinęs svarbiausius atkūrimo žingsnius ateityje planuoju namo erdves skirti to laikmečio buities daiktų/rakandų ekspozicijai. Galbūt pavyks įkurti Imbarės krašto istorijos kampą.
Taip pat dalis erdvės turėtų būti skirta edukacinėms veikloms: audimui, žvakių liejimui, įvairiems kitiems seniesiems amatams. Tokių veiklų ir autentiškumo niekada nebus per daug, tad savo krašte įkurti senovę menantį traukos centrą būtų išties prasminga.
Dažnai išgirstu klausimą, kodėl apsiėmiau šį, iš pirmo žvilgsnio tokį sudėtingą darbą. Pastebiu, kad tokios sodybos pamažu nyksta. Ypač, jeigu neatsiranda entuziastingų žmonių, norinčių investuoti būtent į autentiką, nes, žinoma, perkurti šiuolaikiškai – visada paprasčiau, nei atsakingai atkurti ir išsaugoti tai, kas buvo sukurta kadaise.
Sodyba susijusi ir su vienu iš mano pomėgių – senienų rinkimu. Jau nuo vaikystės tuo užsiimu, pradėjau nuo monetų. Kolekcionuojamų daiktų apimtys vis didėjo, jie užėmė vis daugiau vietos. Dabar tėvų namuose muziejui yra skirtas atskiras pastatas, kuriame eksponuojami su militarija susiję daiktai. Deja, dėl vietos stokos dauguma daiktų yra tiesiog sandėliuojami.
O atsiradus galimybei įsigyti antrą šimtmetį skaičiuojančią sodybą, negalėjau nepasinaudoti šia proga. Sodyba – tarsi dar vienas didelis eksponatas, kartu tapsiantis prieglobsčiu jau sukauptam senienų rinkiniui.
Tad išties, jeigu norite prisidėti, perleisti turimas senienas arba tiesiog pasidalinti idėjomis ar užsukti apsidairyti, susisiekite.
Patogiausia tai padaryti Facebook puslapyje „Radinių slėptuvė“, kuriame talpinu informaciją apie savo kolekcionuojamus eksponatus.
Egidijus Zaleckis
10,205 peržiūrų (-a)