Trečiadienio rytą, rugsėjo 23-ąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Lietuvos Respublikos vėliava ties Palangos miesto savivaldybės pastatu buvo gedulingai nuleista. Taip atiduota pagarba genocido aukoms.
Popietę Palangos miesto savivaldybės darbuotojai apsilankė Palangos miesto kapinėse, padėjo gėlių bei uždegė simbolines atminimo žvakutes ant Palangos žydų genocido aukų kapo. Šioje vietoje 1958 m. buvo perlaidoti 1941 m. birželio 27 d. pietinėje Palangos Birutės parko dalyje sušaudytų 111 žydų ir kitų tautybių žmonių palaikai. Pagal žydų tautos papročius, ant kapo Palangos mero pavaduotojas Rimantas Antanas Mikalkėnas bei Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistai padėjo po atminties simbolį – akmenuką.
Palangos miesto savivaldybė kiekvienais metais pamini Lietuvos žydų genocido dieną bei pagerbia žuvusiųjų atminimą. Praėjusiais metais žvakutės uždegtos bei atminimo akmenukai padėti ant kapo Palangos žydų žudynių vietoje, Kunigiškių miške. Šioje vietoje 1941 m. spalio 12 d. buvo nužudyta apie 200-300 Palangos žydų bendruomenės moterų ir vaikų, kurie nuo 1941 m. birželio 26 d. buvo kalinami Valteriškės kaime buvusiame mažajame gete.
1869 m. Palangoje gyveno 979 žydai (476 vyrai, 503 moterys), jie vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, užsiiminėjo amatais, jiems priklausė karčemos. 19 a. pabaigoje žydai Palangoje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą, veikė apie 7 gintaro parduotuvės ir dirbtuvės. 20 a. pradžioje ir tarpukariu jų įsikūrė daugiau – iš viso apie 10. Tarpukariu žydai užėmė pareigas miesto administracijoje. 1933 m. Palangai suteiktos miesto teises, į tarybą buvo išrinkta 11 žydų. Palangoje veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, sinagogos.
Masinės žydų žudynės Palangoje prasidėjo 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Birželio 27 d. ir spalio 12 d. vykdyto holokausto aukomis tapo daugiau nei 400 Palangos žydų bendruomenės narių.
Iš žydų istorijos Palangoje:
Palangoje žydai gyveno nuo XV a. antrosios pusės. 1487 m. Palangoje jau veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša, todėl šis faktas leidžia teigti, kad miestelyje jau buvo žydų bendruomenė. XVII a. žydai sudarė nemažą Palangos gyventojų dalį, jie savo darbais stengėsi nedidelę gyvenvietę paversti klestinčiu miestu.
1540 m. karalius Žygimantas I Senasis suteikė žydams privilegiją statyti pirmąją sinagogą ir kitus sakralinius statinius Palangoje. Tais pačiais metais buvo įkurtos ir kapinės. 1662 m. Palangoje gyveno 40 žydų (24 vyrai ir 16 moterų). 1693 m. žydai Palangoje gavo miestiečių teises ir galėjo įsigyti žemės sklypus, statyti namus, užsiimti prekyba.
1738 m. iš 56 apstatytų sklypų Palangoje 13 priklausė žydams. Dauguma sklypų buvo šiaurinėje dalyje. 1739 m. vakarinėje Palangos pusėje buvo penki žydų sklypai, o rytinėje – keturi žydų sklypai su krautuvėlėmis, stovėjo namas su karčema, o už jo – sinagoga.
1742 m. gegužės 21 d. karalius Augustas II patvirtino ar iš naujo suteikė žydams teisę gyventi Palangoje. 1765 m. Palangos kahalui (žydų bendruomenei) priklausė 398 žydai. 1779–1781 m., J. Masalskiui perimant Palangos seniūniją, sudarytas išsamus miestelio inventorius ir planas. Inventoriuje apibūdintos trys Palangos dalys: kaimavietė – „senasis miestelis“ (sermiestis) ir dvi miestelio dalys, išsidėsčiusios skirtinguose Rąžės (Ronžė) krantuose: šiauriniame krante – „žydų miestas“, o pietiniame – „miestas“. Surašyta 70 sklypų. Dauguma „žydų miesto“ sklypų buvo išsidėstę abipus Klaipėdos (tuometinio Memelio) – Liepojos kelio. 1794 m. iš 86 sklypų 18 priklausė žydams.
1816 m. duomenimis, Palangoje buvo daugiau nei 30 sodybų, priklaususių žydams. Kahalui priklausė sinagoga, mokykla, pirtis ir ant kalno įkurtos kapinės. 1817 m. Palangoje gyveno 688 žmonės. Iš jų – 439 (219 vyrų ir 220 moterų) buvo žydai, nepriklausantys Palangos dvaro jurisdikcijai, mokantys mokesčius dvarui už sklypus.
1850 m. Palangoje surašyti 729 žydai. 1863 m. įkurta žydų prekybininkų gildija. XIX a. antrojoje pusėje pagausėjo žydų gyventojų. 1897 m. Palangoje buvo 2149 gyventojai, iš jų – 925 žydai ir sudarė 43 % visų gyventojų.
Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų, taip ir Palangoje, žydai vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, turėjo amatų dirbtuves.
XIX a. pabaigoje žydai Palangoje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą, veikė apie 7 gintaro parduotuvės ir dirbtuvės. XX a. pradžioje ir tarpukariu jų įsikūrė daugiau – iš viso apie 10. Didžioji dalis priklausė žydams, o jose dirbo žydų tautybės darbininkai. Be gintaro apdirbimo ir prekybos verslo, Palangoje buvo siūlomas ir kitų socialinių, kasdienių paslaugų spektras. Žydai Palangoje buvo ir kurortinių verslų, tokių kaip nuomos, gydyklų, pensionų pirmeiviai. Dėl tokių verslų Palanga tapo Lietuvos vasaros kurortininkų centru. Visos dirbtuvės, įmonės ir įvairios parduotuvės koncentravosi pagrindinėje Vytauto gatvėje.
Tarpukariu žydai užėmė pareigas miesto administracijoje. 1933 m. Palangai suteiktos miesto teises, į tarybą buvo išrinkta 11 žydų. Palangoje veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, sinagogos. 1938 m. Palangoje kilo didelis gaisras, kuris sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą.
1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės. Birželio 27 d. ir spalio 12 d. įvykdytų žudynių aukomis tapo daugiau nei 300 Palangos žydų.
Po Antrojo pasaulinio karo žydų Palangoje sumažėjo. 1970 m. čia gyveno 31 žydas, po 9 metų jų liko tik 12. Prieš Nepriklausomybės atkūrimą Palangoje gyveno 26 žydai.
Žydų tautybės žmonės pasižymėjo verslumu, kultūros puoselėjimu, bendruomenė įdėjo pastangų, kad Palanga taptų turtingu miestu, o tarpukario metais – populiariu kurortu. Deja, gaisrai, sovietmetis paliko nedaug atmintinų ženklų, kurie galėtų priminti apie kadaise klestėjusią Palangos žydų bendruomenę.
197,052 peržiūrų (-a)