Žydai nėra išskirtinai protingi, paslaptis slypi jų auklėjime. Taip tvirtina tradicinio žydiško auklėjimo ypatumus praėjusią savaitę Kretingos muziejuje pristačiusi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus lektorė Natalja Cheifec.
Pateikiame N. Chefec paskaitos santrauką:
12-14 metų – jau suaugę
Tradicinė žydų šeima yra tikinti šeima. 12-14 metų vaikai jau yra laikomi suaugusiaisiais. Todėl jie ne tik turi teisę pilnavertiškai įsitraukti į valstybės gyvenimą, bet, jei nusikalsta, gali būti ir nuteisti.
Jau 3 metų vaikas atvedamas į religinę mokyklėlę. Žydų tauta netgi vadinama knygos tauta. Mane erzina, kai kas nors žydus vadina protinga tauta. Niekuo jie ne protingesni už kitus, niekuo neišsiskiria iš kitų tautų, tačiau skiria ypatingai daug laiko ir dėmesio mokymui ir mokymuisi.
Žydų mergaitės mokytis pradeda šiek tiek vėliau, nes vyro paskirtis yra melstis ir skaityti Torą, o moters –visai kita. Jei vyras visą gyvenimą studijuoją Torą, tuomet žmona turi pasirūpinti, kad nė vienas vaikas netrukdytų jam mokytis. Taip pat dažnai žmona turi ir uždirbti pinigus, ir visu ūkiu pasirūpinti.
Žydai turi sąvoką – talmithaham, kuri reiškia „mokinys ir išminčius“. Kiekvienas tėvas, auginantis dukrą, svajoja, kad dukra ištekėtų už talmithaham.
Kas toje Toroje tokio sudėtingo, kad reiktų ją studijuoti visą gyvenimą? Tora turi keturis supratimo lygmenis, ketvirtasis vadinasi so, kas hebrajiškai reiškia paslaptį. Ir ne kiekvienoje kartoje gimsta toks žydas, kuris pasiektų so.
Pirmojoje mokyklėlėje vaikas iš karto supažindinamas su tam tikromis sąvokomis. Trejų metų žydų vaikas mokosi žodžius, ir ne šiaip tokius kaip „paukščiukas čiulba“, „kokia graži diena“, o iš Toros, kaip Dievas per Mozę žydams perdavė įstatymus.
Hebrajų kalba yra laikoma šventa kalba, o buitiškiems pokalbiams buvo sukurta „jidiš“, dar kitaip vadinama motinos kalba. Žydas, kuris išgirsta iš mamos nors vieną dainą ar giesmę „jidiš“ kalba, yra laikomas tikru žydu.
613 granato sėklų – 613 prievolių
Kiekvienas granatas turi 613 sėklų – lygiai tiek, kiek prievolių yra Toroje. Žydiško auklėjimo tikslas yra, kad vaikai gyventų pagal šias 613 prievolių.
Pirmiausia reikia paaiškinti vaikui, ko jis kategoriškai negali daryti, ir tik po to pradėti aiškinti, ką turi daryti. Vaikas negimsta asmenybe. Jis tampa asmenybe, jei yra tinkamai auklėjamas. Pamąstykim, kas būtų, jei trejų metų vaiką numestum tarp vilkų. Jis juk tuoj imtų ropoti ir staugti: „Aūū“.
Vertybės niekada nesikeičia. Svarbiausia yra priimti iš tėvų vertybes, ir ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad ir patys tėvai kadaise perėmė jas iš savo tėvų. Taigi, vertybės nekinta, bet priemonės gali keistis ir keičiasi.
Tai – ne autokratija, bet ir ne demokratija. Tai – teokratija. Jokiu būdu nesakau, kad demokratija yra blogai, bet tos tikrosios demokratijos aš dar niekur nemačiau, o ši, kuri vadinama demokratija, tėra anarchija ir chaosas.
Visame pasaulyje yra tarsi priimta, kad vaikai yra lygūs tėvams, bet ne, jie nėra lygiaverčiai. Žydų vaikai yra labai mylimi, bet neturi pamiršti, kad nėra lygūs tėvams.
Žydiškas auklėjimas turi tris etapus.
Pirmas etapas: nuo vaiko gimimo iki 1,5-2 m.
Tai laikotarpis, kai vaikas nėra pilnai sąmoningas. Šiame etape vaikas turi suprasti, kad ne jis yra šeimos pagrindas, o tėvai. Pirma – tėvai, po to jis. Jis yra labai mylimas, bet po tėvų. Nebūtina kiekvieną minutę bėgti prie vaiko, vos jam pravirkus. Vaikas turi suprasti, kad gali truputį ir paverkti.
Tačiau kalbant apie kitus žmones, tėvai pirmenybę teikia vaikui. Vaikas turi žinoti, kad yra labai mylimas ir dėl jo tėvai gali pasiaukoti. Todėl natūralu pasakyti kitam: „Atsiprašau, aš dabar kalbu su savo vaiku“.
Antras etapas: vaikas stovi ant savo kojų, kalba ir jau kai ką supranta. Fiziškai gali atlikti tam tikrus veiksmus.
Hebrajiškai žodžiai “koja“ ir „įprotis“ skiriasi tik keliomis raidėmis. Taigi, mes nemąstome apie tai, kaip vaikštome, negalvojame, kad dabar dėsim dešinę koją, o vėliau kairę. Mes automatiškai vaikštome ir tai mums netrukdo mąstyti ar kažką daryti. Taigi, įprotis eina tarsi koja kojon, tu apie tai negalvoji.
Gal kam atrodytų keista, kodėl vaiką reikia mokyti įpročių, kurių jis nesuvokia. Štai paaugs, supras – tada galima bus mokyti, bet iš tiesų paaugusį vaiką ne visada įpratinsi prie įpročio, nes jis jau turės savo nuomonę ir pan.
Juk ir Tora iš pradžių pasiūlyta taip pat ir kitoms tautoms, bet pasiliko žydų tautoje. Kodėl? Ne tik todėl, kad mes ją priėmėme, bet kai mums pasiūlė Torą, mes pasakėm: „Padarysim ir suprasim“.
Kadangi, prieš priimant Torą, matėme visus stebuklus, ne tik tuo tikėjome, bet ir žinojome. Čia yra esminis skirtumas. Mums nereikėjo kitų paaiškinimų ar daugiau įrodymų, todėl taip pasakėm – padarysim ir suprasim, o ne atvirkščiai.
Taip ir mažas vaikas, išugdytas įpročio prieš valgį plauti rankas ir laiminti maistą, to nesupranta, bet daro. O kai paaugs, supras, bet tai jam nekels papildomo diskomforto, nes jis jau bus įpratęs, tik paaugęs į šį įprotį žiūrės su supratimu, rimčiau ir sąmoningai tai atliks. Todėl pirma yra veiksmas, įprotis ir tik vėliau supratimas.
Kada vaiką galima pratinti prie ko nors? Tuomet, kai jis jau gali atlikti kažkokį fizinį veiksmą pats. Ir kai atsibudęs nebekviečia mamos.
Trečias etapas: nuo 3 iki 6 metų
Vaikas pradeda suprasti tam tikrus įvykius, veiksmus, prasmę. Todėl jam nesudaro sunkumų daryti kažką, dabar jis supranta. Kaip turi elgtis tėvai? Savaime aišku, kad viską, ko nori, jog darytų vaikai, turi daryti patys tėvai.
Tradicinėje žydų šeimoje vaikai niekada nemato savo tėvų nuogumo. Vaikai yra labai jautrūs. Taigi, jei mato tėvus nuogus, jaučiasi nesaugūs, neapginti, nes neaprengtas žmogus yra neapsaugotas žmogus.
Pagalvokim, kodėl žydus nuogus šaudė? Ne tik todėl, kad vėliau jų daiktus ir rūbus rūšiuodavo. Žydšaudžiai buvo ir geri psichologai. Juk instinktyvus pirmasis nuogo žmogaus judesys yra prisidengimas. Jis nebe karys. Taigi, vaikas jaučiasi panašiai.
Vaikai negirdi tėvų konfliktų
Taika tarp tėvų ir tai, kad vaikas nematytų, kaip tėvai pykstasi, yra savaime suprantamas dalykas. Taika yra reikšmingiausia sąvoka Dievui. Vaikai negali mokyti tėvų ir girdėti konfliktų tarp tėvų.
Judaizme yra toks dalykas – prevencija. Ne kiekviena nuodėmė gali būti atleista. Padarius nuodėmę yra daug sunkiau atgailauti ir pasikeisti, nei išvengti nuodėmės. Mes nepraktikuojame išpažinties. Aišku, ji yra ir tave išklausys, bet apskritai tai nėra žydams būdinga.
Pavyzdžiui, jei vaikas bėga po automobiliu, jį reikia sudrausminti. Tokiu atveju gražūs žodžiai ir paaiškinimai nepadės. Taigi, vaikų auklėjime prevencija yra maždaug tokia: jei norim turėti, ką auklėti, privalu sudrausminti.
„Atsitolink nuo melo“
Tora sako: „Atsitolink nuo melo“. Kodėl taip švelniai? Juk sakoma ir: „Nevok, nežudyk“, o nuo melo – tik atsitolink. Nes Tora yra gyvenimiška knyga. Dievas pažįsta žmogų ir žino, kad už visa žmogui sunkiausia nemeluoti. Dievas supranta žmonių silpnumą, todėl sako: „Atsitolink nuo melo“.
Taigi, vaiką reikia atpratinti nuo melo. Griežčiausiai bausti už melą, kad vaikas žinotų, jog meluoti jam visai nenaudinga: nuo to jis pats nukentės, jam bus uždrausta susitikti su draugais, žaisti ir daryti viską, kas jam patinka. Tuomet vaikas ne tik stengsis nemeluoti, bet ir nedarys to, kas verstų jį meluoti. Mat žinos, kad jei kažką padarys, turės apie tai papasakoti. Taigi, vaiką reikia visų pirma atpratinti nuo melo.
Pyktyje – gyvūno siela
Pykčio nereikia kaupti. Arba bausti dabar, arba išvis nebausti. Ir bausti ne dėl savo nuotaikos, nekaupti bausmių. Neteisinga, jei vaikas padaro visišką nieką, o jūs dabar: „Va, atsiimsi už tai ir už praėjusius kartus“. Tuomet tik jūs žinote, dėl ko vaiką baudžiate. Vaikui tai nesuprantama ir bausmė atrodo neproporcinga.
Buvo toks Saba iš Kelmės. Saba reiškia „senelis“, bet ne pagal amžių, o pagal patirtį ir išmintį. Senelis –išminčius. Saba gyveno prieš karą ir turėjo daug vaikų, ir ne visi jie buvo nepriekaištingi. Visiems buvo reikalingas auklėjimas, bet jis niekada neleisdavo sau pulti nusižengusio vaiko. Jis turėjo kostiumą, drausminimo kostiumą. Taigi, vaikui prasižengus tėvas eidavo į kambarį persirengti. Per tą laiką, kol persirengdavo, jo pyktis atslūgdavo. O kol tėvas persirenginėdavo, kitame kambaryje vaikas irgi turėdavo laiko pagalvoti. Ir dažnai suprasdavo, ką padaręs, kas čia buvo ne taip. Sugrįžusiam tėvui vaiko kaip ir nebereikdavo drausminti, vaikas jau būdavo supratęs savo kaltę.
Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Abu turi jausmus – sielą, tačiau tik žmogus turi pasirinkimo laisvę. Žmoguje yra tiek gyvūno, tiek žmogaus siela. Todėl pikti žmonės turi ir bjaurias grimasas, ir bjauriai šaukia, nes pyktyje lieka tik gyvūno siela. O mums, tėvams, atrodo, kad va, dabar parėksiu ir man palengvės, atslūgs ir nebešauksiu. Tačiau bešaukiant pyktis užsiliepsnoja dar labiau, pagauna siutas ir įniršis. Todėl geriau jau visai nedrausminti vaiko, jei negali susivaldyti. Jei žodis buvo paleistas rūstybėje, ir vaikas priims žodžius rūstybėje.
Netingėkime parodyti meilę
Mes juk netingime parodyti savo nepasitenkinimą. Tad netingėkime parodyti ir meilės. Dažnai pasitaiko, kai su vaiku viskas gerai, tėvai pamiršta jį pagirti. Atrodo, čia taip juk ir turi būti, tai savaime suprantama. Tačiau vaiką būtina pagirti, ir ne tik jam vienam girdint, bet ir kitiems.
Visi žinom apie stiklinę, kurioje iki pusės pripilta vandens. Vieni sako, kad ji pusiau pilna, kiti ją vadina pusiau tuščia. Bendraujant su vaiku stiklinė visada turi būti pusiau pilna.
23,994 peržiūrų (-a)