Nematomas žmogus, kuris matė labai tikrą gyvenimą. Fotografavęs svarbiausius šio krašto įvykius ir žmones, o pats likęs už kadro. Labai darbštus ir rūpestingas. Toks buvo ilgametis „Švyturio“ fotografas Jonas Šimkus, amžinybėn išėjęs lapkričio 7 d.
Vasario 18 d. jam būtų suėję 88-eri.
Tas, kuris visus matė, man, šio straipsnio autorei, liko nematomas. Jono Šimkaus portretas – jo darbai, tad prisiminkime juos, pažvelgdami į savo kraštą jo akimis. Ir įsiklausydami, kokį Joną Šimkų prisimena jį pažinojusieji?
Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus Nasrėnuose direktorė Violeta Čėsnienė:
– Jonas bet kokį patikėtą darbą atlikdavo su nepamainomu kruopštumu. Viską darė tarsi sau. Buvo kaip savas žmogus. Joks renginys be jo neapsieidavo. Tai buvo labai pareigingas – jau ką pasakė, tą padarys. Visuomet dirbdamas tikslindavosi informaciją, o kai reikdavo filmuoti renginius ar spektaklius, tik Jonu pasitikėdavom. Jei koks spektaklis trukdavęs ir dvi valandas, jis atstovėdavo, visą laiką filmuodavo, kad padarytų gerai. O jo filmukai būdavo labai labai gražūs.
Jis taip mokėdavo išrinkti svarbiausias detales ir mintis, viską pavaizduoti. Nesvarbu, koks tai būtų buvęs renginys. Viską apipavidalino, sutvarkytą medžiagą atiduodavo net su užrašais, su gražiais viršeliais parinktais, net maišeliu. Rūpestingas, nuoširdus, paslaugus, kaip ir jo žmona.
Jonas labai mėgo savo darbą, daug kuo domėjosi, visokiomis naujovėmis. Jis savo bute iš kasečių informaciją į DVD perrašydavo, skaitmenindavo kažkaip viską. Man atėjus visuomet pasiūlydavo arbatos.
Konstancija Macienė, buvusi Kretingos rajono kultūros centro direktorė:
– Jonas net naktimis įrašinėdavo filmuotą medžiagą, turėjo ir studijėlę „Švyturio“ redakcijoje, kai ten dirbo, bet vėliau jam nebeleido. Tad paskui viską įrašinėdavo, montuodavo namuose. Jis buvo mūsų filmuotojas, fotografas. Kultūrai davė daug, net kultūros centre esantys metraščiai yra jo padaryti. Kultūrai jo trūks, nors jau seniai su juo nebedirbame, bet Šimkaus padarytas darbas yra didžiulis.
Buvęs „Švyturio“ korespondentas Bronius Žemaitis:
– Jonas fotoaparatu parašė daug gyvenimo istorijų. Visa, kas buvo reikšminga rajone, buvo Šimkaus įamžinta. Mat mes, korespondentai, ankščiau nefotografuodavome. Būdavo naudojami juostiniai fotoaparatai ir nuotraukas reikėdavo ryškinti, džiovinti. Visi tie procesai užtrukdavo labai ilgai. Ne taip, kaip dabar – „pykšt“, nufotografuoji ir yra. Belieka įkelti kompiuterin ir viskas… Taigi, tuo metu fotografas buvo pagrindinis žmogus, užfiksuojantis svarbiausius įvykius. Jį prisimins ir daug vestuvininkų. Taip pat yra nemažai sukūręs filmukų įvairioms organizacijoms.
Mudu artimiau susipažinome 1975 metais. Tada abu gavom raktus nuo naujo daugiabučio Žemaičių gatvėje. Man paskyrė butą antrame aukšte, o jam – trečiame. Taigi, nuo to laiko susitikdavome ne tik darbe, bet ir laiptinėj. Pasitaikydavo, kad net į parduotuvę kartu eidavom.
Liūdniausia šitoj situacijoj, kad reikia kalbėti būtuoju laiku (patyli). Jonas buvo labai tvarkingas ir pareigingas. Prižiūrėjo ir mūsų seną laiptinę, ne kartą perdažė turėklus. Ir antrame aukšte pakeitė langų stiklus. Tad ir kaimynai jam buvo dėkingi. Jono iniciatyva mūsų daugiabutyje taip pat buvo pakeistos ir senos pašto dėžutės. Kabėjo tokios senos tarybinių laikų, bet jis suorganizavo viską ir pakeitė į tokias, kur retai ir pamatysi.
Bet kas galėjo pavydėti jo tvarkingumo. Visada pasitempęs, nors ir amžiuje. Kur beeitų, nors į parduotuvę, viskas išlyginta, visada tvarkinga.
Kaimynė Aldona Kruševičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja:
– Kartą paparašiau, kad Jonas su fotografija supažindintų mokinius. Pamenu, jis taip įdomiai pasakojo, labai dalykiškai, konstruktyviai. Atsinešęs nuotraukas aiškino, kad jos yra ir įvykių įrodymai. Kartą J. Šimkaus fotografijos buvo panaudotos ir teisme, nes buvo geresnės nei darytos tarnybų. Taip pat Jonas labai įdomiai aiškino, kad reikia mokytis fiziką, nes fotografija yra šviesos suvaldymas.
Aš ir pati fotografuoju, tad esu prašiusi, kad man patartų. Tais klausimais visuomet padėdavo. Tačiau kai nusipirkau „muilinę“, jis šiek tiek net nusiminė. Mat, jo žodžiais, tai jau nebe fotografija. Jis pats nuotraukas ryškindavo, tam skirdavo daug laiko. Štai kaip rimtai žiūrėjo į šį darbą.
Buvo ne tik geras fotografas, bet ir rūpestingas kaimynas. Mūsų laiptinėje nebuvo turėklo, o senjorams jis buvo labai reikalingas. Už tai buvo atsakingas butų ūkis, tą turėklą uždėjo labai atsainiai – klibėjo taip, kad buvo net baisu prisiliesti. Tuomet Jonas tą turėklą priveržė, prisuko. Kad kas rakšties neįsivarytų, turėklą nušlifavo, net nudažė ir uždėjo lapelį: „Dažyta, nesiliesti“.Turėklas turėjo smailią atbrailą, kurią vėliaus jis apsuko, apdirbo, kad einančiam žmogui koks rūbas neužsikabintų. Kai sužinojau apie jo mirtį, net ėjau laiptinėje pasižiūrėti į tą turėklą. Žiūriu ir galvoju: „Va, kaip kruopščiai padarytas darbas“. Žmogaus nebėra, o jo geras darbas liko. Taip dabar kaskart įsikibdama į turėklą Joną ir prisimenu.
Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė:
– Su Jonu teko kartu dirbti „Švyturyje“, bet tai buvo labai trumpas laiko tarpas. Daugiau su juo bendravau, kai vesdavau renginius M. Valančiaus muziejuje, o jis filmuodavo. Jonas labai stengdavosi, kad jo darbas gerai pavyktų, todėl man sakydavo, kad prieš pradėdama kalbėti lukterčiau, neskubėčiau, žiūrėčiau į jį. Kalbėti galėdavau tik suskaičiavusi bent jau iki trijų. Aš tuo metu net nesuprasdavau, kodėl jam tai buvo svarbu, o dabar suvokiu, kad jam ypač rūpėjo filmuotos medžiagos kokybė. Jis apskritai buvo labai kruopštus žmogus ir dar neprasidėjus renginiui nusakydavo įvairias detales į priekį.
Ir net po daug laiko, kai ir nebedirbome kartu, nėra dar taip buvę, kad susitikę kur gatvėje nepasilabintume, nešnekteltume.
Jono Šimkaus nuotraukos, skelbtos 1985-1990 m. laikraštyje “Švyturys”:
115,755 peržiūrų (-a)