„Gyvenime mielai galėčiau vien desertus gaminti ir šventes dekoruoti“, – sako Rima Kalniuvienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Tikros šeimininkės per Adventą kepa kalėdinius pyragus ir įvairius meduolius, todėl gausiausioje kretingiškių „Facebook“ grupėje „Mūsų Kretinga“ paprašiau rekomenduoti geriausią kepėją. Komentaruose dažniausiai mirgėjo būtent Rimos Kalniuvienės gaminiai. Panūdo išsiaiškinti, kas kitoje ekrano pusėje atsakingas už visus tuos nepaprastus desertus.

Lituanistė, administratorė ir konditerė
Jaučiu, kaip po klausimo apie aistrą konditerijai Rima grįžta į prisiminimus, sustoja kažkur tolimoje vaikystėje: „Mano mama labai mėgo gaminti… Tebegamina, kepa tortus, sausainius, bet tik šeimai. Man labiausiai patikdavo mėsmale malti sausainių tešlą… Prisimenu, kaip mama kepdavo daugybę, kalną sausainių. Minkydavo mielinę tešlą, o mes jau su broliu pjaustydavom kūčiukus…“.
Pirmąjį tortą Rima iškepė dar besimokydama penktoje klasėje. Kaip ji sako, turbūt nuo to viskas ir prasidėjo. „Tuomet nelabai ir produktų buvo, tad ką pavykdavo gauti, iš to ir dariau. Iš želatino ir iš tokios tirštos grietinės, vaisių – toks tai ir buvo tortas“, – šypsosi prisimindama.
Beje, nors nuo vaikystės jautė aistrą konditerijai, Rima baigė tuometį Šiaulių universitetą ir 13 metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja. „Iš tikrųjų man labai patiko mokykloj dirbti, bet gyvenime mielai galėčiau vien desertus gaminti ir šventes dekoruoti“, – šypsosi.
Nuo pedagogikos moteris atitrūko, išėjusi motinystės atostogų. Kadangi yra itin veikli, energinga, negalėjo vien sėdėti namuose. Taip baigė verslo vadybą, pradėjo dirbti pagal naują išsilavinimą, tačiau neapsiribojo ir vien tuo. Dar baigė kelis konditerijos kursus, išbandė daug mokyklų. Sako ėjusi dėl savęs, nes troško kažko naujo išmokti, naujų įgūdžių įgyti.
„Visada esu pilna kūrybiškumo ir iš tiesų konditerija atsirado mano gyvenime, kaip atsvara tiems popieriams, ataskaitoms, dokumentams, – apie profesinius posūkius pasakoja kretingiškė. – Labai norėjau macaronsus išmokti kepti. Visa tai buvo gana didelis iššūkis. O man taip patiko! Šiek tiek pasimokiau ir namuose ėmiau gaminti. Aš taip noriu eksperimentuoti, minčių pilna galva – tik kepti. Ir žiūriu, kad aš prikepu desertų, pyragų, o mano šeima nebesuvalgo. Draugai skatino ir palaikė, į kiekvieną gimtadienį vietoj dovanos nešdavau savo kepinius. Taip ir prasidėjo užsakymai“.

Imbieriniais sausainiais Rima puošia ir Advento vainiką!

Dekoras turi atitikti skonį
Rima ne tik kepa burnoje tirpstančius pyragus, bet juos ir įspūdingai puošia. Sako, kad įkvėpimo desertams semiasi gamtoje. Todėl ir jos kepiniuose – natūralios uogos, žiedai, lapeliai. Puošnus subtilumas.
Taigi, kas svarbiausia, kalbant apie desertus?

Kalėdų eglutė, linkstanti nuo Rimos gamintų saldžių puošmenų.

„Svarbiausia, kad desertas būtų skanus, todėl reikia rinktis kokybiškiausius produktus. Ir dekoras turi atitikti deserto skonį. Aš galiu susieti spalvas, deserto išorę su vidum. Tarkim, šokoladinį tortą aplieti juodu šokoladu, kas neiškreipia skonio. Ir puikiai tinka. Arba levandų tortą papuošti levandų žiedais ir šviežiais juodaisiais serbentais“, – aiškina pašnekovė.
Rima atskleidžia ir daugiau niuansų apie desertų dekorą: „Jei desertas visas dengtas cukraus mase, pradėkim nuo to, kad tai yra nevalgoma dalis. Pagal konditerijos principus, cukraus masė yra tik dekoracija. Reikia suvalgyti torto vidų, o visa kita išmesti. Glajus yra tik kevalas tortui. Ten yra cukraus pudra ir net nežinau kas: visokių gumų, dervų. Ir visų pirma – tai ilgalaikio naudojimo produktas“.
Tačiau su klientais pasitaiko įvairių kuriozų. „Tarkim, klientas pasako, kad nori sveiko torto vaikui, o kai pradedam kalbėti apie išvaizdą, rodo man nuotraukas, išsirenka dekorą paties nesveikiausio torto – su visokiom pridedamom detalėm, mašinos formos ir taip toliau. O tokiam tortui padaryti reikia labai daug cukraus masės, tad jis pusiau nevalgomas. Tada kyla toks vidinis konfliktas, bandau atkalbėti, kad vis dėl to galima pagaminti kažką subtilesnio, skoningo ir sveiko, kad būtų gražu“, – dalijasi patirtimi konditerė.
Ir atvirauja: „O man galiojimo laikas nėra toks svarbus, nes gaminu tik užsakius konkrečiam žmogui. Jei norėčiau, tarkim, prekiauti kokioje „Maximoje“, reiktų receptą vežti į ekspertizę, kur pasakytų, kad per mažai cukraus ir atmestų. Nes cukrus labai prailgina galiojimo laiką. Jei kepinyje nėra konservantų, bet gali būti labai daug cukraus“.
Be kepimo Rima gali išbūti tik kelias dienas: „Būna tokių momentų, kai pavargsti, ar dekoras labai sudėtingas, neišeina, atrodo, viskas – nebenoriu. Bet praėjus porai dienų jauti, kad trūksta to kaip oro, norisi į kepyklą grįžti, vėl kažką iškepti“.

Gamindami maistą vaikai atsiskleidžia
Per pirmąjį karantiną Rima visai nedirbo. Dabar sako turinti kitą rūpestį, kad užsakymų prieš šventes jau atsiranda daugiau, o saugotis reikia. „Viena klientė paskambino ir sako man: „Ar padarysi meduolių namelį? Aš vaikui pažadėjau“. Atsakiau, kad nepadarysiu, bet jūs patys galit padaryti. Aš ir receptą galiu duoti, skambinkit, pakonsultuosiu, tik kepkit. Ji sako: „Kad nemokėsiu“. Bet aš raginu visada ir sakau, kad jis bus netobulas, bet jis bus jūsų, o kur dar atsiminimai vaikui. Kaip kad man anūkas sako: „Močiute, kada kepsim tuos sausainius?“ Sakau: „Aš neturiu laiko, aš jums tešlą padarysiu, su mama išsikepsit“. O jis vis tiek: „Ne, aš noriu su tavim“.
Rima pabrėžia, kad gaminimas namie su vaikais yra vaikų mokymas sveikai pasižiūrėti į maistą: „Kuo daugiau tėvai gamina namie, tuo labiau vaikai įgauna sveiką įprotį maitintis sveikiau. Gaminant kartu formuojami įgūdžiai, o ypač kepiniai, tešlos paruošimas, kurią reikia paruošti dieną prieš, brandinti, o kur dar įspūdžiai. Manau, šitoje vietoje reiktų susikoncentruoti į maisto gaminimą, į mokėjimą pasiruošti sveiką maistą sau. Kai dirbau mokykloje, net turėjome maisto gaminimo būrelį, po pamokų susinešdavom savo produktus ir ruošdavom sau tokius pietus ar vakarienę. Gamindami maistą vaikai atsiveria, atsiskleidžia. Būtent gaminant mums kildavo beprotiškiausios, originaliausios idėjos, kurias vėliau įgyvendindavome“.
Ir bekalbėdama čia pat priduria: „Negaliu klausytis, kai sakoma, kad dabar vaikai tik prie kompiuterio nori sėdėti ir telefonuose. Tikrai ne. Jiems reikia bendravimo, tik reikia mokėti prieiti. Tie vakariniai pokalbiai gaminant, atsiminimai, tradicijos – tai vienas iš būdų suartėti“.

Imbieriniai sausainiai, kuriuos būtina kepti kartu su savo vaikais vieną Advento savaitgalį

Rimos kepti naminiai imbieriniai sausainiai, papuošti glajumi, valgomais perlais ir perrišti juostelėmis.

Vaikučiai mielai pasvers 200 g rudojo cukraus (suteiks papildomą karamelės poskonį), 100 g šviesaus medaus, įpils 50 ml vandens ir viską sudės į puodą, įbers žiupsnelį druskos, o mama ar (dar geriau) tėtis pakaitins ant silpnos ugnies, kol ištirps cukrus.
Kol tėveliai dirba, mažieji pasveria 150 g sviesto, kurį reikia sudėti į karštą cukraus masę ir maišyti, kol išsilydys. Puodą nukelti nuo ugnies.
Tada tėtis deda 1 valgomą šaukštą imbiero, mamytė – 1 valgomą šaukštą cinamono, o vaikučiai po 1 arbatinį šaukštelį kardamono, tarkuotos apelsino, citrinos žievelės, supila 25 ml pieno. Viską gerai išmaišome… ir namuose kvepia Kalėdomis.
Tada visa šeima eina gerti arbatos ir pažiūrėti mėgstamą filmą.
Kai sausainių masė pravėsta, sudedame 500 g miltų ir vieną arbatinį šaukštelį kepimo miltelių, gerai išminkome. Tešla turi būti minkšta ir tąsi, gali vos vos lipti prie rankų. Sudedame tešlą ant maistinės plėvelės, susukame ir padedame nakčiai į šaldytuvą subręsti.
O kitą dieną prasideda visas smagumas: kočiojimas (kuo ploniau, tuo skaniau), žaidimas su formelėmis ir laukimas džiugaus rezultato (8-10 min 180° įkaitintoje orkaitėje).
Nepamirškite miltų pūgos ir daug šypsenų bei juoko…

 

 65,791 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes