Žilvinas Jaraminas.

Vos prieš kelias dienas paminėjus Lietuvos teismų dieną, apie teisėjo darbo subtilybes kalbamės su naujuoju Kretingos teisėju Žilvinu Jaraminu, priesaiką Prezidentui Gitanui Nausėdai davusiu šią vasarą.

Mąstė ir apie advokato karjerą
Iš Kuršėnų Žilvinas, teisės bakalaurą bei magistrą apsigynęs sostinėje, dirbo ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje. Kaip kuršėniškis atsidūrė čia, beveik prie pat jūros? Atsakymas teisėjas nuosekliai atskleidžia kelią iki Kretingos teisėjo mantijos.
Po studijų Žilvinas iš tiesų galvojo apie advokato ateitį, įsidarbino Šiauliuose, ten dirbo trejus metus.
„Tad praktiškai jau sukausi teisėsaugos aplinkoje. Pradėjau dirbti vienoje advokatų kontoroje padėjėju. Tuo metu mintys krypo link advokatūros. Tačiau atsiradus galimybei dalyvauti teismuose, ėmiau rimčiau galvoti apie šią kryptį. Pagal nustatytą tvarką, norint tapti teisėju, nuo studijų paskutinės dienos reikia turėti 5 metų darbo stažą“, – pasakoja naujasis Kretingos teisėjas.
Taigi, pradėjęs mąstyti apie teisėjo darbą, vos atsiradus galimybei 2014 m. įsidarbino teisėjo padėjėju Klaipėdoje.
„Daugiau dirbau apylinkės teisme, o vėliau perėjau į apygardos teismą“, – apie savo kelią link Kretingos pasakojo Žilvinas.
„Prieš pradedant dirbti teisme atrodė, kad tai šalta, labai formalizuota vieta, kur dirba tokie jau patys rimčiausi žmonės. Tačiau, kai pats pradėjau suktis teisingumo virtuvėje, pamačiau, kad ten irgi tokie patys žmonės, kaip visi mes. Ir pirminis įsivaizdavimas sugriuvo. Tada aš jau tikrai apsisprendžiau siekti karjeros čia“, – dalijasi pašnekovas.

Pirmiausia  patikrino sveikatą
Pirmiausia, ką Žilvinui reikėjo padaryti, kaip ir kiekvienam norinčiam tapti teisėju – pasitikrinti sveikatą.
„Tai labai svarbi procedūra, kurios metu daugiausia dėmesio skiriama psichologiniams vertinimams, nes teisėjas turi būti psichologiškai stiprus, nešališkas, negali turėti tam tikrų diagnozių ir taip toliau“, – paaiškina.
Antrasis etapas yra kvalifikacijos egzaminas, nuo kurio atleidžiami tik socialinių mokslų daktarai. Jį išlaikius galima teikti paraiškas konkrečioms darbo vietoms. Tuomet – dalyvavimas konkursuose. „Jei laimi, esi paskiriamas“, – nuosekliai su visais etapais supažindina pašnekovas.
Laimėjęs konkursą į Kretingos teisėjo vietą Žilvinas labai apsidžiaugė: „Turėjau tikslą dirbti, nekeičiant gyvenamosios vietos, o šiuo metu gyvenu Klaipėdoje. Dar dirbdamas Klaipėdos apygardos teisme kartais susidurdavau su Kretingos teisme dirbančiais žmonėmis. Taigi, jaučiau, kad čia dirba šilti geri žmonės, su kuriais tikrai norėčiau bendrauti ir dirbti“.
Per tuos penkis mėnesius, kiek čia dirba, Žilvinas jaučiasi savo vietoje.
„Mano darbas yra žavus tuo, kad nėra monotoniškas, kaip galėtų pasirodyti, kad dirbu tik su popieriais. Kretinga neturi bylų specializacijos, o tai reiškia, kad kiekvienas teisėjas gali gauti pačias įvairiausias bylas“, –sako pašnekovas.

Teismo salėje reiškiasi emocijos
„Teisėjo darbas labai susijęs su žmonėmis ir bendruomene. Dirbdamas teisėjo padėjėju žmogų iš esmės pažindavau tik iš dokumentų, o dabar galiu tiesiogiai bendrauti. Betarpiškas bendravimas yra labai svarbus, aš pats tuomet galiu susidaryti daug platesnį ir gilesnį vaizdą. Be to, teismo salėje pasireiškia emocijos, kurios atskleidžia žmones. O žmonės ir yra svarbiausi, nes dėl jų ir vyksta teismai“, – sako teisėjas.
Pradėjus teisėjauti, Žilvinui pakankamai keista buvo matyti gan aršiai besibylinėjančius giminaičius, tėvus su vaikais, kaimynus. „Atrodytų, tai žmonės, kuriuos sieja kraujo ryšiai, tad kaip jie negali išsiaiškinti nesutarimų be teismo. Bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad žmonių būna visokių būna, ir kartais turbūt be teismo yra neįmanoma, – apgailestaudamas svarsto. – Teismas yra ta institucija, į kurią kreipiamasi, kai kiti būdai jau yra nepakankami“.
Ž. Jaraminas sako puikiai suvokiantis, kad į teismą atėjusio žmogaus klausimas guls ant jo – ant teisėjo – pečių.
„Atsakomybė yra milžiniška, o susitvarkau su ja turbūt todėl, nes puikiai ją suvokiu. Ir suvokiau dar prieš tapdamas teisėju. Žmogus, kuris nesupranta atsakomybės, todėl ir negali būti teisėju, nes atsakomybė – pamatinis dalykas, – aiškina pašnekovas. – Kad ir kokia būtų byla, teisėjas turi priimti tokį sprendimą, kuris jam atrodo teisingiausias – pagal savo supratimą ir vertybes. Turi tikėti tuo sprendimu, tuomet papildomų klausimų nekyla“.
Aišku, kaip sako Ž. Jaraminas, visada yra dvi šalys: „Viena pozicija palaiko vieną kita kitą, o žmonės teisme susirenka dėl skirtingų tikslų“.
Teismų procesas gaunasi labai ilgas, nes kai pateikiamas ieškinys, turi būti paskiriamas laikas, kad abi pusės turėtų pakankamai laiko su juo susipažinti.
„Asmuo yra pripažįstamas kaltu, bet bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams, su ta mintimi, kad rezultatas gali būti pasiektas be laisvės atėmimo, o jei per dvejus metus asmuo vėl nusižengia, tuomet bausmė yra vykdoma. Ir tie nukėlinėjimai vyksta labai ilgai, nes praktiškai kiekvieną teismo sprendimą galima skųsti, visi turi susipažinti su skundu. Tuomet teismas nukeliamas, o atsivertus kalendorių ir ieškant nukėlimo datos, paaiškėja, kad viskas užimta. Teismai tikrai yra labai apkrauti, tad visas procesas labai prailgėja. Ir dar labiau – prasidėjo karantinas. Dėl kovido atsirado naujų iššūkių. Jei byloje dalyvauja daugiau asmenų, posėdis turi vykti nuotoliniu būdu, bet ne visi turi galimybių ar gebėjimų prisijungti internetu. Taigi, kai kurios bylos atidedamos, nes negalim susirinkti“, – problemas vardija pašnekovas, pridurdamas, kad nepagrįsto vilkinimo yra vengiama.

Teismas filme – kitoks nei realybėje
O ar Kretingos teisėjas mėgsti žiūrėti kino filmus, kur rodomos teismų scenos? Beje, ar jos – ar realistiškos?
Pasirodo, Žilvinas visada atreipia dėmesį į tokias scenas filmuose, tačiau amerikietiški teismai, kaip paaiškina, šiek tiek kitokie.
„Man patinka stebėti teismo procesą filmuose, ten yra daugiau dramos, emocijų. Realybėje retai kada teisme pasitaiko, kad kažkas atsistoja, pasako dramatišką kalbą, kuri staiga apverčia viską aukštyn kojom. Net nežinau, ar apskritai taip būna, bet bent jau kol kas neteko susidurti“, – nusijuokia.
Paklausus Žilvino apie vaikystę, Žilvinas atsako, kad neturėjo tokios svajonės – dirbti teisėju.
„Tačiau nėra taip, kad laužiau taisykles ir staiga atsiverčiau. Tikrai ne. Visuomet laikiausi taisyklių, man tai buvo įprasta“, – sako.
„Iš tiesų mes, teisėjai, tikrai turim labai daug pareigų. Ir tos visos taisyklės galioja ir darbo, ir ne darbo metu. Ir asmeninėje erdvėje, ir viešoje aplinkoje turi elgtis taip, kaip dera teisėjui. Privalai visuomet išlikti teisėjas, – apie didelę atsakomybę kalba pašnekovas. – Teisėjas prisiima pareigą vsuomet elgtis pagal teisėjo kodeksą“.
Bekalbant išsiaiškiname, kad jau treji metai Žilvinas veda tesisės paskaitas studentams: „Dabar, karantino metu, viskas vyksta nuotoliniu būdu. Tai tik papildomas darbas, kuris negali užgožti mano pagrindinio, bet jis man patinka. Smagu, kai studentai domisi, klausinėja“.

Kretinga nustebino grožiu
O ar darbo rūpesčiai prasibrauna į asmeninį gyvenimą?
„Aš stengiuosi grįžęs namo negalvoti apie darbą ir žinau, kad reikia pailsėti. Tad didžiąja dalimi man pavyksta. Tačiau kartais tikrai būna, kad, tarkim, keliuosi ryte, darausi kavą ir pagaunu save besvarstantį apie kažkurią bylą: kas būtų vienu variantu, kas – kitu, kokį sprendimą reiktų priimti. Tad atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo taip pat yra susikaupimo ir valios reikalaujanti pastanga“.
Paklaustas, ar jau susipažino su Kretingos miestu, atsako teigiamai: „Nors gyvenu Klaipėdoje, Kretinga man labai patinka. Atvykęs nesitikėjau, kad gali būti toks gražus miestas, o dabar mėgstu čia ir pasivaikščioti“.
Apskritai laisvalaikį Žilvinas renkasi aktyvesnį, nes darbe mažai judrumo. Mėgsta bėgioti, lanko baseiną. Ir didelį džiaugsmą jam teikia skaitymas – ir anaiptol ne teisės traktatų, o grožinės literatūros.
„Taip pat patinka žymių žmonių biografijos, štai visai neseniai skaičiau apie Čerčilį. Ypač, kai viskas užsidarė, skaitymas yra puikus poilsis“, – paaiškina.
Paprašytas su „Švyturio“ skaitytojais pasidalinti, kokios konkrečios knygos jam pasirodžiusios vienos prasmingesnių, kurias net galėtų perekomenduoti mūsų skaitytojams, teisėjas maloniai atsako, kad tai būsiančios dvi: Gabriel Garcia Marquez „Šimtas metų vienatvės“ ir George Orwell romanas „1984-ieji“.

 67,544 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes