Skelbiame 1991 m. sausio 23 d. laikraščio „Švyturys“ vedamąjį straipsnį, atskleidžiantį, ką Sausio 13-osios naktį veikė pajūrio gyventojai. Straipsnio autorė – tuometė „Švyturio“ žurnalistė Audronė Griežienė.
Tą šiurpią naktį, tą, kai mus visus iš miego pakėlė klykiančios sirenos, kai kažkas per ruporą kvietė kuo greičiau skubėti prie Pašto arba į Klaipėdą, kai radijo taškuose pasigirdo siaubo apimtos diktorės balsas, 40-ies kretingiškių grupė stovėjo prie Televizijos bokšto. Matė jie viską: grėsmingus tankus, šūvius, skraidančius ugninius užtaisus, sužeistuosius ir lavonus, bejausmius desantininkų veidus, girdėjo klaikų šauksmą, verksmą, bet kartu su visais skandavo: „Lie-tu-va!“
Pasakoja įvykio liudininkė Elzbieta Vaičekauskienė, pensininkė:
– Ne dėl įdomumo važiavau, o dėl to, kad reikėjo, kad ten buvo visa Lietuva. Negi galima leisti, kad sugrįžtų komunizmas? Aš daug kentėjau – dėl to, kad nebuvau komjaunuolė, „Laisvės“ fabrike, kur ilgus metus išdirbau audėja, buvau nuošaly dėl to, kad ne komunistė. Man svetima ši ideologija, nes šeimoje buvau auklėjama kitokia dvasia. Myliu Lietuvą ir noriu, kad būtų ji nepriklausoma. Ką galvojau, stovėdama prie Televizijos bokšto? Kad jie negali mūsų nugalėti, nes mes čia visi – už laisvę. Ar bijojau? Žinojau, kad kulka iš minios nesirinks. Jei bus lemta bus…tegu… kiekvienas turbūt taip galvojo…
Vitalija Mikalauskienė, pensininkė:
– Gyvenu Vydmantuose. Palikau šeimą, sakau, gyvenkite gražiai… O buvo labai baisu. Kai pasigirdo šūviai nutilo žmonių, atėjusių saugoti Televizijos bokšto, dainos. Jos pavirto klyksmu ir aimanom. Sakom, imkim rožančių, giedokim. Taip ir darėm…
Romanas Sabakonis, Valstybinio draudimo darbuotojas, Sąjūdžio seimelio narys:
– Ir aš nevažiuoti ten negalėjau. Palikau žmoną, tris vaikus – mažajai metukų nėra. Netikėjau, kad pamatysiu tankais traiškomus, šaudomus žmones, įsiutusius, lyg narkotikų užgėrusius kareivius. Vieną bandžiau prakalbinti. Rodos, kas tavo motina, ar tėvus turi klausiau. Bet man neatsakė. Net nereagavo. Dužo stiklai, aidėjo šūviai, krito aukos. O paskui, kai užėmė bokštą, kažkas iš tautos išdavikų per ruporą paskelbė: eikite visi namo, dabar bus jums labai geras gyvenimas. Ir dar pridūrė: dabar prasidės tikras brolžudiškas karas… maždaug 40-ties tankų kolona, negailestingai ardydama Vilniaus šaligatvius, pasuko į kelią, vedantį link Parlamento rūmų. Mes – iš paskos. Didžiulė ten buvo minia. Jos dainos netrukus giesmėm pavirto. Žmonės kalbėjo rožančių. Žalius raiščius apsirišę prie pastato sienų stovėjo apgirtę jedinstveninkai, vaidinę sąjūdininkus. Maišėsi jie ir tarp autobusų, tarp minios, rankose laikydami nusmailintus armatūros gabalus. Tikriausiai čia Greitosios medicinos pagalbos būtų nė nereikėję. Čia būtų pribaigę… Laimė, čia nebešaudė. Gal dėl to, kad komisija iš Maskvos atvyko. O mes skandavome jau „Lands-ber-gis!”. Todėl, kad tą žodį ‚Lie-tu-va“ pasigavę buvo jau ir jedinstveninkai, provokatoriai, kurie stengėsi reguliuoti minią. Kažkas iš jų, net su žemaitišku akcentu (kaip nepatikėsi?) tarė: pasitraukit porą metrų… Tik spėjom pasitraukti, išbiro Aukščiausiosios Tarybos pastato pirmo aukšto langai… Grįžome. Mes grįžome sveiki. Ne tik mūsų nesušaudė, bet ir mūsų tikėjimo, kad Lietuva bus laisva.
Prašome atsiliepti šioje nuotraukoje esančius žmones arba jų artimuosius. Tel. 8 677 36959
34,118 peržiūrų (-a)