Kretingos meno mokyklos direktorius Bernardas Anužis, Lietuvai žengianti pirmuosus Laisvės žingsnius, vadovavo visam rajonui, būdamas pirmuoju Kretingos rajono vadovu. Tarybos pirmininkas, kaip prieš tris dešimtmečius vadinosi mero pareigybė, gimęs ir užaugęs Kretingoje (kaip pats sako, labai toli niekur ir nekeliavęs), šiandien, žvelgdamas atgal, prisimena pirmuosius žingsnius, kaip mes ėjome į laisvę.
Nebuvo nei spaliukas, nei komjaunuolis
Bernardas nepriklausė nei spaliukams, nei komjaunimui. Paklaustas, kaip sugebėjo išsisukti, sako: „Geras klausimas. Mano mama mane apsaugojo, labai aiškiai man buvo pasakyta. Aš kaip vaikas per daug į tuos reikalus ir nesigilinau, ir per didelio noro neturėjau. O mokiausi gerai, turėdavau vos kelis ketvertus. Ir į renginius, kur tik padeklamuoti reikdavo, mane kviesdavo, bet kai norėdavo mane kažkur paimti, niekaip. Dar mokytojas klausdavo: „Kodėl gi tu negali įstoti?“ Atsakydavau, kad mama neleidžia. Ir viskas. Ir apskritai, kiek atsimenu, mama su tėvu giedodavo visą gyvenimą bažnyčios chore. Mano visa vaikystė ant viškų prabėgo.“
„Taip susiklostė, kad tik po motinos mirties suradau kelis sąsiuvinius su tokiais gražiais eilėraščiais, – toliau pasakoja B. Anužis. – Jau niekada nebeišsiaiškinsiu, ar tuos eilėraščius ji iš kažkur nurašė, ar tai jos kūryba. Nieko panašaus nebuvau skaitęs. Kiek buvo vėliau pradėta leisti partizanų poezijos, toji kūryba gana panaši viena į kitą. Toks, jei galima taip pasakyti, gal šiek tiek primityvizmas… O mano rasti rasti eilėraščiai buvo ypatingi…“
Prisimibdamas jaunystę šypsodamasis pasakoja: „Buvau 16-os, prasidėjo hipiavimo laikai. Ilgi plaukai, kliošinės kelnės ir basos kojos. Oi, čia reiktų daug pasakoti. Kai pradėjau hipiuot, nors atrodžiau tikrai įtartinai, bet labai daug mokiausi, visą galvą buvau sukišęs į mokslus. Kartą nusprendžiau kavinukėje atsigerti kavos, o ten šalia milicija buvo. Tad mane tiesiog ištempė iš tos kavinukės. Aišku, išsiaiškino, kad aš ne komjaunuolis, kad dar muzika domiuosi. Iki šiol prisimenu žodžius, kuriuos man pasakė paleisdami: „Žinok, ilgi plaukai, džinsų nešiojimas ir užsienietiškos muzikos klausymas visada veda prie nusikaltimų“. Buvom mes tokie du – aš ir mano draugas Jonas Drungilas (Kuršo apygardoje Krikščionių sąjungos iškeltas kandidatas į Seimo narius paskutiniuosiuose rinkimuose – red. pastaba).“
Bernardo mokyklos laikais buvo paskelbta akcija „Už švarą, tvarką ir kultūrą“.
„Tad, aišku, ilgi plaukai – juk iškart nešvara. Taip pat švarkus reikėdavo nešioti, o jei jau pagaudavo sagą atsisegus, iškart kviesdavo pokalbiui“, – apie tai, kad jau mokyklos suole išsiskyręs iš bendraamžių, pasakoja kretingiškis.
Gimtadienio dovana – Sąjūdis
B. Anužiui buvo trisdešimt metų, kai 1988 m. birželį, beveik per jo gimtadienį (gimęs birželio 5 d.), susikūrė Sąjūdžio grupė. Pašnekovas prisimena rugsėjo 14 d. Kultūros namuose įvykusį susirinkimą.
Paklaustas, kas jį ten atvedė, Bernardas gūžčioja pečiais: „Ir pats nežinau. Kaip tais laikais būdavo, juk iš lūpų į lūpas viskas. Iš tiesų, kad tądien ateičiau, reikėjo nemažai drąsos. Mūsų susirinko apie 14 ir tik kai kurie išdrįso užlipti ant scenos ir pasisakyti. Realiai tai buvo pasisakymas, kad mes būsim. Tas susirinkimas skelbė, kad Kretingoje įsikuria Sąjūdžio rėmimo grupė. Į ją ateidavo, kas norėdavo, mes per didelės atrankos nedarydavome. Tik atėjusiųjų šiek tiek paklausinėdavome, ir viskas. Vis kažką naujo sugalvodavome, vėliau bekalbėdami nusprendėm, kad reikėtų pradėti spausdinti išgyvenusių tremtį ir sugrįžusių liudijimus – kviesti tuos žmones ir pakalbinti. Už tai buvo atsakinga Aldona Kerpytė. Mes pasikviesdavome žmones, bet būdavo tokių, kad užduodi vieną klausimą, tada stoja tokia pauzė, žmogus atsistoja ir išeina. Kiti sugrįždavo ir kai kurie tik po kokių keturių kartų ateidavo ir išdrįsdavo kalbėti, vis po sakinį pasakydavo. Vėliau jau sugrįždavo drąsesni, sakydavo: „Va, kai ką prisiminiau, buvau pamiršęs, gal tai jums bus naudinga”. Ir ateidavo, papasakodavo“.
Bernardas atsidūsta prisimindamas, kad jo ne kartą klausę yra, kas gi buvo toje grupėje, bet jis ne visus ir prisimena.
„Tada viską darėme iš nieko, darėme kaip mokėjome ir nebuvo jokių archyvavimo taisyklių, tad daug kas mano atmintyje iškyla epizodais ir labiau nuotaikomis, nei konkrečiais faktais… Vyko pirmasis mitingas Pastauninko parko estradoje. Labai džiaugiausi, kai 1988 m. paminėjom, kad sieksim, kad nugriautų bendrabutį už žiemos sodo, o jį juk nugriovė tik prieš kokius 4-5 metus… Tai taip džiaugiausi širdyje. Tada pagalvojau, o kaip mes kartais norim, kad valstybiniai procesai vyktų? O štai kelintais mes išreiškėm tokį norą? 1989-ais. Kiek metų praėjo?…“ – kalba B. Anužis.
Visi buvo užsidegę
Prisimindamas, kaip žmonės aukojo paminklui tremtiniams pastatyti, Bernardas net atsilošia: „Atsiliepė daug žmonių, buvo įsipareigojimas pastatyti paminklą tremtiniams per vieną mėnesį! Atsimenu, mano paskelbtas buvo toks pareiškimas, prašoma aukų, žmonės noriai aukojo. Viskas vyko labai staigiai. Dabar, kai prisimenu, visi buvome tokie užsidegę…“
Kretingiškis pamena, kad žmonės iš melioracijos techniką atsivežė, idėjos autorius parengė projektą ir parašė: „O akmenį paminklui radome tiesiog laukuose. Tuomet reikėjo išpjauti kryžių širdyje, mat toks buvo sumanymas. Kai ėmėme žvalgytis, nuvažiavome Orvidų Viliaus prašyti pagalbos. Tuomet ten buvusi mama pradėjo sakyti, kad kaip čia dabar, juk tų darbų dabar labai daug. Bet atėjo tėvas, išgirdo. Ir staigiai liepė viską imti iš staklių. Ir sako: pjaunam!”
Bernardas nedrąsiai prisimena, kad jam labiausiai apmaudu buvo, kad ant paminklo galiausiai buvo parašyta: „Kretingos savivaldybė“.
„Matyt, projektas kažkaip per Savivaldybę teiktas buvo, gal tartasi, – svarsto. – Bet esmė tame, kad tą paminklą patys žmonės savom rankom, savo pinigais pastatė. Tai buvo žmonių rankų darbas, o ne Savivaldybės, bet ką jau čia“.
Bananų balius
Palengva pašnekovas priartėja ir prie Sausio 13-osios įvykių: „Tuo metu, kai Vilniuje vyko bananų balius, Kretingoje viskas praėjo labai švelniai. Aišku, jau po to, po mano visokių mitingų, būdavau kviečiamas į pokalbius ir manęs gražiai klausdavo, ar Kretinga bananų pasiilgo… Iki tol mes Sąjūdyje labai dažnai diskutuodavom, kai ateis laikas ar reiks kažkam viską palikti, ar eisime į valdžią. Tie pokalbiai ir buvo mano politikos pati pradžių pradžia. Bet jeigu kas nors bent būtų nupiešęs, kas manęs laukė, geras klausimas, ar tada būčiau ėjęs“.
„Vykstant pertvarkoms valdžioje prasidėjo ir žmonių kiršinimas. Turint minty, kad 1990 m. kovo 11 d. pasirašant Nepriklausomybės aktą, trys žmonės nepasirašė. O po Naujų metų prasidėjo labai keisti dalykai. Vyriausybė, vadovaujama Prunskienės, sviesto kainą iš 3 rublių staiga pakėlė iki 16 rublių, ir t.t. (1991 m. sausio 8 d. – red. pastaba) Bet žmonėms ėmus protestuoti tai buvo atšaukta, galiausiai Prunskienė atsistatydino. Viskas prasidėjo nuo žmonių pasisakymų. Tai buvo ėjimas į Sausio tryliktąją. Iš tikrųjų tai buvo didžiulė pergalė ir tai reikėtų vadinti pergalės diena. Ir 30 metų reikėjo, kad būtų pripažinta tai, kas parašyta 1992 metų konstitucijoje….Tos atmosferos negalėčiau su niekuo kitu gyvenime palyginti“.
Dabar Landsbergio prašymas skambėtų keistai
„Po sausio 8 d., gal 9-10 d., V. Landsbergis pakvietė žmones saugoti Parlamento. Dabar kai prisimenu, gal atrodytų keista, kaip čia kažkur važiuoti prie kažkokio pastato jį saugoti? Bet tada buvo taip. O kaip važiuoti? Automobilius anuomet turėjo tik dideli žmonės… Tad svarbiausias mano uždavinys buvo surasti žmones su automobiliais, surasti autobusus, kad kretingiškiai galėtų važiuoti į Vilnių. Aišku, po blokados ir kuro rasti buvo sudėtinga, reikėjo benzino gauti. Kiti siūlėsi, kas turėjo transporto priemones.
Kai kurie išvažiavo ankščiau. Tie nuvažiuoti spėjo. Kitiems, kurie išvažiavo vėliau, jau buvo užkardos pastatytos, teko apsisukti, važiuoti prie kitų objektų. Man buvo duotas nurodymas, kad tiesiog turiu stebėti, kas vyksta čia, Kretingoje, kariniame komisariate. Ir stebėti gelbėjimo komiteto kuopą. Ir man reikėjo ryšio, kadangi asmeninio ryšio niekas neturėjo. Pašte buvo susitarta turėti ryšį. Taigi, tą naktį iš sausio 12-os į 13-ą aš praleidau pašte. O atsarginis planas buvo toks: jei kažkas įvyktų ir atsitiktų taip, kad kas nors lieka gyvas, reikia kažkaip nusigauti į užsienį. Ir ten tęsti pradėtą darbą. Pirmiausia slėptis, o tada daryti, – prisimena B. Anužis. – Tad tąnakt aš gyvenau su pilnu kuro baku mašinoj ir dviem kanistrais benzino bagažinėj“.
Baigdamas pokalbį B. Anužis apibendrina: „Gal nereikėtų mums pūstis, bet pagalvokim: nei Latvija, nei Estija neturi savo sausio tryliktosios. Kodėl? Nes sovietai pamatė, kad čia ne kažką ir ten jau nebėjo. O jei Lietuvoje būtų kitaip įvykiai pasisukę ir mus būtų užėmę, turbūt būtų išvažiavę į tas šalis… Ir trisdešimt metų Valstybei – tai nėra daug. Aš asmeniškai galvoju, kad mes taip gerai niekada negyvenom. Kai vien žiūriu dokumentus ir matau, lietuviškas pasas stovi dešimtoj-vienuoliktoje vietoje, su juo be vizos gali nuvažiuoti į 181 šalį. Ar mes susimąstom? Taigi, dabar svarbiausia tėra nusipirkti bilietą ir gerai susiplanuoti kelionę. Bet mums nereikia atsiklausti Kompartijos, ar aš galiu. Šiandien man jau sunku įsivaizduoti, kad kažkada kelionė į užsienį galėjo būti tik svajonė… Nepaprastai džiaugiuosi šita Vyriausybe. Džiaugiuosi dėl to, kad ji yra jauna. Galų gale su Lietuva viskas bus, tikiu, viskas bus labai gerai.”
Nuo okupacijos link Nepriklausomybės
• 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo nepriklausomą Lietuvos valstybę.
• Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu šalis buvo okupuota nacistinės Vokietijos, o 1944 m. vėl pateko į SSRS sudėtį.
• Lietuvos Atgimimo pradžią ženklina 1987 m. prie paminklo Adomui Mickevičiui Vilniuje įvykę pirmasis nesankcionuotas mitingas. Jo metu buvo pasmerktas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, kuriuo Vokietija ir SSRS pasidalino Europą įtakos sferomis.
• 1988 m. birželio 3 d. įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), kurio iniciatyvinę grupę sudarė 35 asmenys.
• Seimas 1989 m. vasario 15 d. pirmą kartą paskelbė, jog siekia atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.
• Po pusės metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint Molotovo-Ribentropo pakto 50-ąsias metines, LPS pareiškė, jog Lietuvos prijungimas prie SSRS įvyko neteisėtai ir neturi jokios teisinės galios.
• 1990 m. vasario 24 d., buvo suorganizuoti pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.
• Kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku patvirtintas Vytautas Landsbergis, išrinktas Prezidiumas, Ministrų Tarybos Pirmininkės pareigas pavestas eiti Kazimierai Danutei Prunskienei, priimtas penkių dokumentų rinkinys, įskaitant laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuris padėjo teisinius pagrindus Nepriklausomybės atkūrimui.
• 1990 m. kovo 11 d. 22.44 val. buvo oficialiai paskelbta apie Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą balsavo 124 deputatai, 6 asmenys susilaikė. Balsuojančių prieš nebuvo.
• SSRS neketino pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1990 m. balandžio 18 d. ji įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, sustabdė ar smarkiai apribojo žaliavų tiekimą.
• 1991 m. sausį į Baltijos šalis buvo įvesti Sovietų Sąjungos kariuomenės desantininkų daliniai, o sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pasirodė šarvuota technika.
• Tuo metu prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato ir parlamento susirinko minios žmonių, taikiai nusiteikusių ginti nepriklausomybę. 1991 m. sausio 13 d. ginkluotos SSSR agresijos metu žuvo 14 žmonių.
• Rusijos federacija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. liepos 29 d., su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų.
59,066 peržiūrų (-a)