Jolanta Mažeikaitė-Sakavičienė

Lygiai prieš 40 metų, 1981 metų vasario 7 dieną Kretingos rajono Žalgirio seniūnijos Jokūbavo kaime gimė pedagogė, poetė Jolanta Mažeikaitė-Sakavičienė.

Jolanta 1996 m. baigė devynias klases Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinėje mokykloje, 1999 m. baigė Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnaziją.

1999–2003 m. studijavo lietuvių filologiją ir lietuvių kalbą Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 2004 m. Klaipėdos universitete suteikta mokytojo kvalifikacija.

Nuo 2004 m. rudens dirba Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja.

Pirmuosius eilėraščius pradėjo kurti būdama 11–12 metų.

Jolantos Mažeikaitės–Sakavičienės eilėraščiai buvo spausdinami ir seniausiame Kretingos rajono laikraštyje “Švyturys”.

Poetės vizijų pasaulis nuo žemiškojo pereina į kosminį. Poetiniai simboliai – žvaigždės, saulė, mėnulis, vandens metamorfozės – padeda sukurti būties apmąstymų erdvę [2].

Stendas su jos kūryba buvo paruoštas Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Jokūbavo filiale. Šiai bibliotekai padovanotas kūrybos rinkinukas „Krintanti žvaigždė“.

Jolanta Mažeikaitė–Sakavičienė nuolat dalyvauja Kretingos kultūros centro Jokūbavo filialo rengiamuose renginiuose, kuriuose skaito savo kūrybos poeziją.

“Kiek įmanoma prisiminti iš vaikystės, matau save besisupančią senelio į didžiulį gluosnį, kurio jau seniai nebėra, įtaisytose sūpuoklėse ir garsiai beniūniuojančią paprastos vaikiškos dainelės žodžius. Ne, ne kažkur girdėtos, bet savo… Savos mintys, savi žodžiai… Kažin ar turėjo kokią nors meninę vertę tie mano ketureiliai, bet jie buvo pirmieji… Pirmieji žingsniai į poezijos pasaulį, taip ir likę tik mažos mergaitės lūpose, – taip Jolanta Mažeikaitė-Sakavičienė prisistato Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centro svetainėje. – Vėliau jau prisimenu paauglystėje užrašytas eiles, visa dar nedrąsias, dar paslėptas dienoraščiuose ir nerodomas nė vienai gyvai dvasiai, bet turbūt jau su bręstančiu noru parodyti pasauliui, kad ir aš ESU, ir ne bet kokia, o galinti tam pasauliui kažką pasakyti! Galbūt tuo metu eilėraščiai buvo netgi tam tikra mano paaugliško maišto forma.

Dabar kūryba man – nusiraminimas, trumpas pabėgimas iš realybės pasaulio, kuriam vis mažiau lieka laiko… Deja, tame nuostabiame fantazijos pasaulyje, kuriame gali sukurti save vis iš naujo ir iš naujo, kartais vis tiek sudėtinga pabėgti nuo savęs, nuo tikrojo gyvenimo, todėl ir eilėraščiuose dažniausiai atgyja tai, kas išgyventa, išjausta, sava…”

 

Ką daryti nužudžius svajonę?

Spragtelėjau vienu pirštu ir nužudžiau svajonę.

O ji buvo dar tokia jauna…

Kvepėjo romantika  ir mėgo tyliai mane žadinti šiltais sapnais.

Turbūt taip norėjo mane įtikinti, kad ji tikrai reali.

Bet aš nepatikėjau…

Ir vieną rytą tiesiog išmečiau ją… pro langą…

O tada atsisėdau ir ėmiau laukti,

Kada į duris pasibels nauja viešnia.

Nepatikėsite – pasibeldė!

Tokia nauja, išsipusčiusi, kvepianti egzotika ir rožėm,

Bet… tokia svetima…

Neištvėrusi to svetimumo, ji pati vieną dieną išėjo…

Net mesti pro langą nereikėjo.

O manyje dabar gyvena tik viena mintis:

Ką daryti nužudžius svajonę?

⃰     ⃰    ⃰

Jei mano pasauly neliktų nieko,

Išskyrus vieną vienintelę viltį,

Aš dar būčiau gyva…

Jei neturėčiau, ko atsigerti,

Aš gerčiau tave

Ir maitinčiau savo alkaną sielą tavo mintim,

Užsikločiau tavo balsu

Ir sapnuočiau mūsų gyvenimą,

Kurio nebus…

 

Jeigu neliktų nieko,

Tik tavo atvaizdas

Vos alsuojančioj mano širdy –

Aš būčiau gyva tik tavimi…

 

„..nes mylėjau jį, nors jis buvo pamišęs, ir galbūt mylėjau jį kaip tik už pamišimą, nes jo pamišimas buvo gražesnis už kitų žmonių išmintį.“ (M. Waltari „Sinuhė egiptietis“)

 

Negąsdinkite pragaru manęs

Ir neviliokite dangum.

Ir pragarą, ir dangų aš jau mačiau…

Liepsnojau savo rankom sukurtoj

Ir tavo lūpomis palaimintoj kančioj.

Liepei neįsileist tavęs,

Kai belsies ir maldausi vienkartinės šilumos,

Išmesti net gėles, kurių nedovanojai.

Netikėjau… Neklausiau…

 

Gal užsirūstins Dievas? Gal prakeiks mane?..

Tegul…

Jei degsiu pragare – tik už tą mylimą beprotį,

Kurį pati sau nupiešiau

Tuščioj troškimų drobėj…

 

Aukštyn kojom…

Tu išėjai…

Palikęs kriauklėje Eifelio bokštą iš neplautų indų,

Neįmetęs į skalbimo mašiną Da Vinčio šedevrams

Prilygstančiais piešiniais išmargintų vaikų rūbų,

Nenušluostęs nuo dulkių dūstančio televizoriaus…

 

Tiesiog ėmei ir išėjai,

Palikęs tik suglamžytą raštelį

Su gramatinėm klaidom…

„Brangioji, tavęs vėl visą naktį nesulaukiau…

Bluosto nesudėjau…

Turbūt vėl su draugėm gėrei Martini naktiniam klube…

Daugiau taip nebegaliu… Pavargau…“

 

Kai  rožinis dangus dar tik sveikinosi su rytu,

O vienišam praeiviui net nebuvo su kuo pasisveikint,

Kai katinas meiliai glaustydamasis prašė lašelio švelnumo,

O miegantys vaikai vis dar sapnavo karamelinius sapnus,

Tu tyliai uždarei duris ir išėjai…

 

Ką gi…

Ir vyrai kartais neišlaiko… kasdienybės rutinos

 

 

 30,079 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes