Kaip taisyklė, šnekėtojai patys nebūna perskaitę konvencijos teksto, bet remiasi kieno nors atskirų straipsnių, (pvz., 3 str., 4.str. 3d. ar 14 str.) interpretacijomis, jas dar savaip, pagal savo supratimą, o tiksliau – norą, perinterpretuodami. Galiausiai šnekėtojai ima kalbėti apie tokius dalykus, kurie net neminimi konvencijos tekste. Pagrindiniai pasikartojantys konvencijos oponentų teiginiai: Konvencija kėsinasi į šeimas; Konvencija nurodo įteisinti tos pačios lyties santuokas; įpareigoja mokyklose mokyti apie seksualinę orientaciją arba lytinę tapatybę. Tačiau tai yra labiau interpretacijos, neretai net nesusijusios su dokumento tekstu arba paimtos iš kito konteksto. Pažymėtina, kad Konvencijoje nekalbama apie šeimos koncepciją, šalys neturi jos apibrėžti pagal tam tikrus nurodymus. „Šeima“ minima tik keturis kartus – kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje ar grėsmę šeimai. Dokumente tai pat nekalbama apie tos pačios lyties santuokų įteisinimą, ši sutartis apskritai negali pakeisti nacionalinių įstatymų, reguliuojančių santuoką. Nėra ir įpareigojimo mokyklose mokyti apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę, yra nurodoma tik naikinti diskriminacinius stereotipus, paremtus idėja, kad moterys yra silpnesnės ar prastesnės už vyrus ir kad priimtina jų sutuoktiniams ar vyriškos lyties giminaičiams dėl to jas kontroliuoti ar auklėti.
Kas yra svarbiausia – šiose „diskusijose“, paprastai nekalbama dėl ko ši konvencija buvo parengta – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn ir jį panaikinti. Paradoksalu tai, kad konvencija, kurios rodos pagrindinis tikslas užkardyti smurtą artimoje aplinkoje, kol kas (net jai neįsigaliojus), bent jau Lietuvoje, sukėlė tik priešingą efektą – užžiebė pagiežingas aistras, peraugančias į atvirą neapykantą, pirmiausia nukreiptą prieš homoseksualius asmenis.
Paprastai konvencijos būna deklaratyvaus pobūdžio teisės aktai, kuriose yra pakankamai daug vietos laisvai interpretacijai, nes priešingu atveju, dėl jų sunku būtų sutarti skirtingas teisines tradicijas turinčioms valstybėms. Tačiau tai nereiškia, kad galima manipuliuoti savaip interpretuojant atskirus jos straipsnius ar sakinius nevertinant viso teisinio dokumento visumos.
Ir pabaigai. Dažnai pasigirsta nuomonė, kam apskritai ši Konvencija reikalinga – juk galima ir savo įstatymais viską reglamentuoti. Galima, žinoma. Galima ir numoti ranka į tai, kad šis tarptautinis teisės aktas nustato vienodą smurto sampratą bei numato tam tikrus valstybių koordinuotus veiksmus kovojant prieš tokį smurtą. Galima kartu su Bulgarija, Vengrija, Latvija, Slovakija, Čekija ir Ukraina likti ypatingais ir išsiskirti nuo kitų daugumos Europos valstybių atsisakant šią jau pasirašytą sutartį ratifikuoti. Dangus dėl to nenugrius. Apskritai, veikiausiai galima teigti, kad pati konvencija nepadarys mūsų gyvenimo kitokio, ji nei pablogins jo, nei pagerins. Kaip teigė M.Bulgakovo apsakymo herojus profesorius Filipas Preobraženskis – pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Kuomet bus mažiau pykčio atviros pagiežos, tuomet bus ir mažiau smurto šeimose: prieš moteris, vaikus, netgi prieš vyrus.
Loading ...
98,153 peržiūrų (-a)