Prieš kokius šešerius metus, visiškai atsitiktinai atradau vieną kurortą, kurį ilgus metus aplenkdavau. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad kas kas, bet Palanga – tai tikrai ne man. Bet… niekada nesakyk niekada, tad maždaug tada ir prasidėjo mano lėta kelionė į ją, pasibaigusia kai kuo visiškai neplanuotu.
Iš pradžių kelionė trukdavo kelerias dienas – paskutinį vasaros mėnesį, susitinkant su draugais, sulekiančiais iš skirtingų pasaulio šalių. Vėliau virto savaite, dešimčia dienų, dar vėliau – savaitgaliais žiemą, pavasarį, rudenį. Per visą tą laiką turėjau unikalią galimybę matyti kaip keičiasi šis nedidelis miestelis Tiksliau – kaip eižėja stereotipinė Palanga, griūna mitai, nyksta priežastys ją aplenkti, kartu nusinešdamos ir budulius. Nors ir ne visus, bet nemažai.
Kiti veidai, kitokios vietos – Opus Terasa, street food’o market’as prie Rimi’uko, Kablys – davė milžinišką proveržį jai. Dar vėliau – Vila Komoda padarė tai, ko niekam nepavyko padaryti iki jų. Tad Ramybės idėja ir ją ilgus metus puoselėjantys sulaukė šalininkų, kurių gretos pradėjo augti. Ir sparčiai.
Palangos gatvėse sutikdavau vis daugiau pažįstamų veidų, kurių vien buvimas Palangoje jau keitė ją.
Ilgainiui pagavau save, vakarus leidžiantį su lengvu drinku kitaip, ar tūsinant ant stogo, švenčiant kai kieno pirmųjų metų jubiliejų, lekiant iš namų kiek daugiau nei 300 km į kaimynų parodos atidarymą joje ar belaukiant, ko gero, geriausios gaminamos paelijos Lietuvoje.
Ir nebuvau vienas.
Iki karantino buvusiuose pilnuose sostinės gatvių baruose jau galėdavau išgirsti komplimentą Palangai. Ne tik jos krantų smėliui, bet ir maistui, laisvalaikiui, kultūrinei daliai. Ir tai būdavo “bravo” – ne Neringai, bet Palangai!
Iš pradžių tai būdavo nauja, net kiek keista, kol supratau, kad tarp tų norinčių apie ją kalbėti – esu ir aš pats.
Dar po kažkiek mėnesių – pažinau ir pirmuosius, emigravusius į ją. Tiesiogine ta žodžio prasme. Metusius viską Vilniuje, užsienyje ir pasirinkusius lietuvišką pajūrį ir gyvenime Palangoje. Uždariusius verslus, susikrovusius lagaminus ir atvariusius į ją. Taip pat ir tuos, kurie Vilniuje turėtus namus pavertė namais savaitgaliui sostinėje ar trims dienoms per savaitę, o likusias dienas praleidžia Palangoje.
Šiandien jie pasakoja apie tobulą laiką Palangoje, grįžimą į vaikystę čiuožti pačiūžomis, slidinėti lygumos slidėmis, saulės rytinius ar vakarinius ritualus, vieną geriausių šampanų, kurį gali rasti senosios Palangos vaistinės pastate (durys po dešine, nepainiokit) ir ančiuvius ten, naujus barus ir neeilinius vakarus Old Man’e, dviese ar su draugais, ar vaikais, kertant tik ką iškeptas picas. Žiūrint filmą, kratantis smėlį nuo kojų, išlipus iš jūros.
Istorijas apie niekam nematytą parodą Mončio galerijoje, tobulus pusryčius Komodoje ar sportinius užsiėmimus, pradedant teniso kortuose, vaikų užimtumu, baigiant asmeninėmis treniruotėmis su profais stadione ar rytinius prasiplaukimus baseine, geriausią keptą duoną Lietuvoje – „Mėsoje ir tešloje“.
Ir, žinoma, pasakoja dar apie savo laiką su jūra ar pajūrio gamta. Rytus, vakarus kitaip, žmones.
Tad kas kartą važiuodamas į ją, sukdavau galvą, ne apie tai, ką ten veiksiu ar veiksim, bet kur apsistosim. Taip, kad nebūtų blogiau nei namie. Taip, kad turėtume visko, ko reikia, kaip įpratę, kaip mėgstam, kaip patinka. Taip, kad būtų malonu sugrįžti bet kada.
Ūkis didelis, poreikiai visų skirtingi. Derinimui reikalų – marios. Bet suradom sau geriausias vietas. Vienos jų – pabėgimui dviem, kitos – idealios, didelius poreikius turintiems arba priverstiems ,derinant daug nuomonių – tiek mažų, tiek didelių.
Jas sukūrusiems – pagarba. Pirma, už tai, kad buvo gera pas juos. Antra, kad savo atsidavimu tapo tais, kurie keitė Palangą, pasiryžo eiti prieš srovę ir tai padarė. Trečia, kad sumotyvavo.
Žiūrėjom į juos su pagarba ir į tai, ką jie padarė. Žiūrėjau ne vienas, o dviese.
Ar tai buvo lengvas pavydas, ar naujas tikėjimas, ar noras juos palaikyti – šiandien dar nežinom. Bet po ilgų dvejonių, subrandinom tokią keistą mintį – apjungsiančią meną, architektūrą ir draugus, norinčius turėti gerą laiką prie jūros, kitaip.
Ir štai kas gavosi. Kiek vėliau nei planuota, bet… gavosi.
G-19, Palanga. Menas ir architektūra draugams.
Laurynas Filipavičius

 68,926 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes