Europa yra viena didžiausių ir produktyviausių maisto ir kitų augalinės kilmės žaliavų tiekėjų pasaulyje. Statistikos duomenimis Europos žemės ūkio produktyvumas yra labai aukštas, ypač Vakarų Europoje, o vidutinis javų derlingumas ES šalyse yra daugiau nei 60 proc. didesnis, lyginant su pasaulio vidurkiu.
Vakarų ir Vidurio Europos intensyvios ūkininkavimo sistemos mažiai jautrios klimato pokyčiams, nes ūkininkai turi pakankamai išteklių juos kompensuoti ir prisitaikyti, keisdami taikomų technologijų valdymą. Tačiau, priklausomai nuo ūkių specializacijos, gali būti didelis adaptacinių pajėgumų skirtumas. Dėl to šaltesnio regiono intensyvūs ūkiai gali teigiamai reaguoti į kuklų klimato atšilimą. Kita vertus, tikimasi, kad kai kurias ūkininkavimo sistemas, esančias karštuose ir sausuose regionuose, klimato kaita paveiks labiau. Europos žemyne labai skiriasi klimato sąlygos, dirvožemis, žemės naudojimo intensyvumas, ūkių infrastruktūra, politinės ir ekonominės sąlygos. Mokslininkai sako, kad šie skirtumai esmingai paveiks reagavimą į klimato pokyčius. Gerai nesuvokiant regionų skirtumų, sunku numatyti būtinus žemės ūkio politikos ar specifinių technologijų pokyčius.
Per pastaruosius dešimtmečius ekstremalių klimato reiškinių ir žemės ūkio nelaimių padaugėjo. Pavasario šalčiai ar šalnos yra vienas iš ekstremalių reiškinių, kuriam būdinga trumpa oro atšalimo trukmė, turinti neigiamos įtakos pasėlių augimui ir produktyvumui. Šalnos ar trumpalaikiai šalčiai pavasarį dažnai pasitaiko daugelyje pasaulio regionų. Meteorologai sako, kad, nepaisant atšilimo tendencijos per dešimtmetį nuo 1960 m., šalnų sezono ilgis kai kuriuose pasaulio regionuose dar padidėjo 26 dienomis, o štai Australijoje kviečių auginimo regionuose su šalčiu susijusi žemės ūkio gamybos rizika padidėjo net 30 proc.
Ryšys tarp šiltėjančio klimato ir didėjančios pavasario šalnų žalos pasėliams atrodo paradoksas. Klimatologai sako, kad pagrindinės priežastys yra šios: aukštesnė temperatūra spartina šilumamėgių augalų ar šiltesnio klimato veislių plėtrą ir pavasario šalnos augalus užklumpa jautriose reprodukcijos stadijose. Antra – atsiradę šilumos ir šalčio svyravimai pavasarį gali padidinti pavasario šalnų poveikio augalams neapibrėžtumą. Pvz., šiemet vienos savaitės pradžioje naktį temperatūra krito iki -20°C, o po kelių dienų jau kai kuriuose rajonuose dieną buvo +14°, o po kelių dienų vėl žadama –9°C oro temperatūra.
Atšilimas atliko gerą darbą, sniegas ištirpo per 3 – 5 dienas, galima manyti, kad dėl to ir neišplito sniego pelėsis, o vanduo susigėrė į neįšalusią žemę, nesukeldamas didesnio vandens nutekėjimo paviršiumi. Tačiau augalų, patyrusių šiltą žiemą (po sniegu buvo teigiama arba silpnai neigiama temperatūra), audiniai ir organai greičiau pažeidžiami žemų temperatūrų pavasarį. Žieminiai kviečiai yra įprasti žieminiai augalai, kuriems augimo cikle reikia žemos temperatūros ir kurie gali išgyventi, esant kai kurioms žemos temperatūros sąlygoms ankstyvose vegetacijos stadijose.
Žieminių kviečių atsparumas šalčiui gali būti įgaunamas grūdinantis žiemą, tačiau ji greitai sumažėja pasitraukus šalčiams pavasarį ir augalams atnaujinus vegetaciją. Atsinaujinus vegetacijai, šaltis ar šalnos sulėtina fotosintezę, atskirais atvejais gali žūti lapai, stiebai ar visas augalas, tokių pavyzdžių matėme labai daug, o šiais metais kai kuriose pietinėse šalyse nebūdingą vasario mėnesiui +24°C temperatūrą pakeitė –15°C šaltis. Šiuo metu žiemkenčių pasėliai rudi, tačiau vilčių teikia gyvos šaknys. Šalnos labiausiai pavojingos, pradėjus ilgėti stiebui, kai viršūninis pumpuras pakeliamas virš dirvos. Būtent tuo metu pradeda aktyviai vystytis reproduktyviniai organai ir jie tampa labiau jautrūs šalčiui, lyginant su vegetatyviniais organais.
Tačiau augalams tai ne pirmas pavasaris, jų atmintyje įrašyta „protėvių patirtis“, augalai prisitaikę, jų generatyviniai organai pakankamai gerai apsaugoti ir augalai patys gali apsisaugoti nuo pažeidimų, kristalizuojantis vandeniui. Tyrimai rodo, kad žieminiai kviečiai jautriausi šalnoms pasirodžius žiedynui, tuomet susidarantis ledas tiesiogiai pažeidžia reproduktyvinius audinius, tačiau pas mus tuo metu žemos temperatūros retenybė, nors dar prisimename nušalusius rugius plaukėjimo tarpsniu. Moksliniai tyrimai ir praktika rodo, kad kviečiai nuo šalnų gali nukentėti visais augimo tarpsniais, augalų jautrumas ir šalčio poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių. Dėl to neatsitiktinai yra nurodomas optimalus augalų sėjos ar sodinimo laikas, kad jautrios vystymosi stadijos (reproduktyvinių organų formavimasis) nesutaptų su viską griaunančiu žemų temperatūrų laikotarpiu.
Neatsitiktinai augalai ruošiami žiemai, dedamos pastangos, kad augalai sukauptų kuo daugiau angliavandenių, kad apsaugotų membranas nuo žemų temperatūrų. Šiemet augalai šiltoje aplinkoje ir su ribotu deguonies kiekiu intensyviau naudojo sukauptas maisto medžiagas ir pavasarį sutinka pakankamai išsekę, tai reiškia, kad vidinės apsaugos netekusias ląsteles gali lengvai pažeisti šalnos. Praėjusiais metais taip pat šalnos ilgai vargino augalus, bet nuo vasario vidurio vyko fotosintezė ir augalai „užsiaugino“ apsauginį sluoksnį, šiemet situacija kitokia. Nieko kol kas padėti negalime, bet žinoti grėsmes reikia. Taip pat reikia žinoti ir tai, kad augalai turi įgimtą apsisaugojimo mechanizmą. Šalnų pavojaus rizika padidėja, kviečius sėjant anksti ir pasirenkant greitai besivystančias veisles. Dažnai kalbama apie sėklų normas, ir ne be reikalo, nes augalai tankiame pasėlyje būna daug jautresni šalnoms ir kitiems veiksniams, lyginant su augalais, augančiais optimalaus tankumo pasėlyje. Tankiame pasėlyje augalai paprastai auga sparčiau ir jų augimo kūgeliai būna jautresni žemoms temperatūroms. Atlikus eksperimentą, pasėjant 150 ir 300 sėklų m-2, reto pasėlio augaluose nustatyta didesnė azoto junginių ir kalio koncentracija, lyginant su augalais, augintais tankiame pasėlyje. Nustatyta, kad retame pasėlyje augę augalai buvo mažai jautrūs šalnoms. Augalų jautrumas šalnoms priklauso ir nuo sėjos gylio, nes žemiausia oro temperatūra būna augalų paviršiuje, taip pat greičiau šilumą praranda viršutinis dirvos sluoksnis, o gilesni sluoksniai ilgiau išlaiko teigiamą temperatūrą. Jei nušąla antžeminė augalų dalis, iš išlikusios nepažeistos požeminės dalies formuosis ūgliai iš miegančių pumpurų.
Augalininkystės specialistai, išanalizavę šalnų įtaką žieminiams javams skirtinguose vystymosi tarpsniuose, turi parengę eilę praktinių rekomendacijų, kaip paruošti augalus žemoms temperatūroms ir kaip greičiau atstatyti fiziologinius procesus augaluose po šalnų.
Vytautas Liakas
VDU Žemės ūkio akademijos docentas
103,638 peržiūrų (-a)