Pirmiausia nukabinami seni inkilai patikrinimui. Aisto Mendeikos nuotr.

Ar žinojote, kad inkiluose apsigyvena ne vien paukščiai? Trečiadienį Kretingos Pranciškonų gimnazijos kelios moksleivės, dalyvaudamos inkilų kėlimo šventėje, tai išgirdo tiesiai iš Valstybinių miškų urėdijos Kretingos rajono miškininkų.
Per karantiną užsisėdėję namuose moksleiviai žinią apie inkiliukų kėlimo akciją sutiko itin džiugiai, bet dalyvauti joje, deja, galėjo ne visi. 7b klasės auklėtoja Laima Kareivienė pasakojo: „Mokinių, norinčių dalyvauti, visa gauja atsirado, bet pasiskambinome valdžiai ir paaiškėjo, kad nors ir lauke, bet karantino metu gali susirinkti tik 5 žmonės. Tada jau sakome, kad gal tegul dalyvauja tie, kurių inkilai.“

O štai kaip atrodo nauji inkiliukai gimnazijos kieme.

Pirmiausia moksleiviai susipažino su miškininkais: Tomu Zaleckiu, Kretingos regioninio padalinio vadovu, miško auginimo specialiste Gražina Baniene ir dailide Rimantu Vaičekausku.
Gražina paaiškino: „Kiekvieną pavasarį miškininkai gamina inkilus. Inkilų kėlimas yra viena iš biologinių miško sanitarijos priemonių. Karantinas labiausiai nuskriaudė miškininkus, mat negalėjom nei šakų rinkimo akcijos rengti, nei su žmonėm pasidalinti, nei šakų per šventes parsinešti. Ir jau praėjusiais metais negalėjome rengti inkilų kabinimo šventės, tad dabar jau bandome.“

Rimantas Vaičekauskas įdėmiai apžiūri seną inkilą.

T. Zaleckis, rankose laikydamas inkilą mėlynajai zylei, pridūrė: „Nuo inkilų prasidėjo mano miškininko karjera. Tai padarė man įtaką, kaip dabar tikiuosi – ir jums padarys.“
Trečiadienį į medžius įkelti buvo paruošti 12 inkilų. Juos gamino pačios moksleivės, taip pat vieną atsivežė miškininkai.
„Švyturio“ užkalbintas dailidė R. Vaičekauskas paaiškino, kad nors prie šių inkilų neprisidėjo, bet kiekvieną pavasarį pagaminantis apie 400 inkilų, kuriuos padalina girininkijoms. Pasak Rimanto, tai, per kiek laiko galima pagaminti inkilą, priklauso nuo žmogaus patirties ir darbo būdo. Pavyzdžiui, jis pats per dieną gali pagaminti ir visą dešimtį. Masinei gamybai skirti inkilai pagaminami greičiau nei vienetiniai.

Pranciškonų gimnazijos moksleivė Gabrielė laukia, kada jos inkilas atsidurs medyje.

Gimnazistai iš svečių sužinojo, kad varnėnai patys išsivalo inkilus, o štai zylutės viską kaupia kaupia ir niekada nesutvarko savo buveinės.
Pirmiausia buvo apžiūrėti jau kabantys mokyklos kieme seni inkilai. Tinkami inkilai buvo išvalyti ir pakabinti iš naujo, o seni ir sutrešę metami lauk.
Kol vyko darbas, T. Zaleckis pasidalijo istorijomis iš savo patirties, ir ne tik apie inkilus: „Inkiluose apsigyvena ne tik paukščiai. Būna, kad voveraitės inkiluose ima kaupti riešutus arba liepų žydėjimo metu prineša pilną inkilą žiedų sėklų. Pats esu radęs ir inkile miegančią miegapelę. Yra buvę, kad aptikau ir širšių lizdą“.

Trečiadienį Kretingos Pranciškonų gimnazijos moksleivės, kartu su Valstybinių miškų urėdijos Kretingos rajono miškininkais dalyvavo inkilų kėlimo šventėje.

Pirmasis medyje atsiduria Ugnės inkilas. Lipdamas kopėčiomis prie medžio, T. Zaleckis priduria: „Svarbiausia – nebijoti“.
Susirinkę į mokyklos kiemo vidurį visi atsigaivino sula iš inkilais apkabinto klevo. Klevų sula!
Visiems susibūrus aplink medį, ant kurio kabinami inkilai vienas po kito, besiklausant kaukšėjimo, G. Banienė paaiškino, kad miškuose urėdijos žmonės jokiems darbams nenaudojantys vinių.
Toliau visi žygiavo į kitą mokyklos pusę tvirtinti paskutiniojo inkilo. Jį kabinant visose renginyje dalyvavusios mergaitės apdovanotos atminimo dovanėlėmis – miško spalvų užrašų knygutėmis. Tai – dovana nuo miškininkų.
O klasės auklėtoja L. Kareivienė, atsidėkodama svečiams, padovanojo pyragą, sakydama: „Ne mūsų keptas, bet labai skanus. Neišvaizdžiai įpakuotas, bet mes žinome, kad paprastumas yra viena iš ugdomų pranciškoniško požiūrio vertybių.“

Kaip vertinate žinią, kad pirmadienį pradinukai sugrįžo į mokyklas?

View Results

Loading ... Loading ...

 30,963 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes