Pastaraisiais metais sausi rudens ir pavasario orai sukuria nepalankias sąlygas žiemkenčių vystymuisi. Pastebime, kaip nepakankamas produktyvios drėgmės kiekis sėjos metu sutrikdo sėklų dygimą. Kai matome atskirus nesudygusių javų plotus, suprantame, kad padarytos grubios klaidos ruošiant dirvas sėjai.

Šiuo atveju pasėliai atrodo gana keistai, šalia puikiai išsikrūmijusių augalų randame plotus, kuriuose augalai tik pradeda dygti bei bepradedančių krūmytis. Tokie pasėliai ne visuomet sėkmingai žiemoja, o ir sprendimus pavasarį sunku priimti, kai lauke 40 – 50 proc. ploto be augalų, o ir meteorologinių sąlygų šiuo atveju neapkaltinsi.

Augintojai daug dėmesio telkia į antžeminę auginamų augalų dalį. Niekas neabejoja antžeminės augalų dalies reikšme, formuojant augalų produktyvumą. Intensyvus krūmijimasis užtikrina optimalų pasėlių tankumą ir maksimalų fotosintezės produktyvumą, nulemiantį galutinį pasėlio produktyvumą. Tačiau ne visuomet skiriame pakankamai dėmesio procesams, vykstantiems po žeme.

Augalų šaknys ne mažiau svarbios augalų produktyvumui, kaip ir stiebai. Šaknys užtikrina vandens ir mineralinių elementų, svarbių fotosintezės procesui, įsavinimą ir transportavimą, o į šaknis patenka organinės medžiagos, sukurtos fotosintezės metu, taip vyksta maisto medžiagų apykaita. Augalas – sudėtingas organizmas, kurio dalys atskirai funkcionuoti negali.

Pagrindinė žieminių kviečių šaknų masė sutelkta ariamajame sluoksnyje. Esant pakankamam drėgmės kiekiui ir jei nėra trukdžių, kai kurios kviečių šaknys prasiskverbia į 1,5 – 2,0 m gylį, tačiau pagrindinė šaknų masė sutelkta 30 cm gylyje, čia vyksta vandens ir maisto medžiagų įsavinimas. Dėl to visuomet primename, kad negalima neatsakingai įterpti šiaudų ir sutankinti šio sluoksnio.

Miglinių javų šaknys turi pirmines šaknis ir antrines, išaugančias iš krūmijimosi mazgo. Kviečiai vidutiniškai suformuoja 5 pirmines šaknis, šaknų kiekis susijęs su veislių savybėmis. Bendroje šaknų sistemoje pirminės šaknys sudaro 1 – 14 proc. Pirminiais augimo tarpsniais augalų mitybą užtikrina tik pirminės šaknys, krūmijantis iš kiekvieno naujo ūglio dažniausiai išauga po dvi antrines šaknis.

Pradėjus augti antrinėms šaknims, pirminių vaidmuo sumažėja, bet jos neapmiršta ir funkcionuoja iki vegetacijos pabaigos ir užtikrina pagrindinio ūglio mitybą. Antrinių šaknų augimo intensyvumas ir krūmijimasis tiesiogiai tarpusavyje susiję. Dažnai matome pirmines šaknis, pažeistas puvinių, tai gali turėti įtakos maisto medžiagų tiekimo sutrikimams ir mikotoksinų judėjimui iš užkrėstų puviniais šaknų į antžemines augalo dalis. Nepalankiomis sąlygomis augalai gali nesuformuoti antrinių šaknų arba jos gali būti silpnos, tuomet pirminės šaknys „perima“ maisto medžiagų tiekimą, šiuo atveju labai svarbi šaknų būklė. Tačiau jos negali užtikrinti reikiamo augalų produktyvumo, pagrindinę vandens ir maisto medžiagų dalį normaliomis sąlygomis įsavina antrinės šaknys, dėl to pasėlio produktyvumas tiesiogiai priklauso nuo antrinių šaknų.

 

Pasėjus kviečius optimaliu laiku, pirminės šaknys iki žiemos prasiskverbia iki metro, o antrinės – 30 – 60 cm. Atsinaujinus vegetacijai pavasarį, šaknų augimas atsinaujina, kiekvienas augintojas džiaugiasi pavasarį, pamatęs naujas šakneles. Intensyviausiai šaknys (iki 2,5 – 3,0 cm per parą) auga rudens vegetacijos metu. Pavasarį šaknų augimas laipsniškai lėtėja, plaukėjimo tarpsniu neviršija 1, – 1,5 cm per parą. Skirtingais organogenezės etapais kviečių šaknys pasiskirsto dirvožemyje skirtinguose horizontuose.

Vamzdelėjimo tarpsniu daugiausiai (~ 60 proc.) šaknų sutelkta 20 cm gylyje, ~ 25 – 30 proc. – 20 – 40 cm, ~ 6 proc. – 60 – 80 cm gylyje. Žydėjimo tarpsniu sluoksnyje iki 40 cm sutelkta iki 50 proc. šaknų, o 40 – 80 cm gylyje šaknų padaugėja iki 45 proc. Tai tarsi užuomina, kad augalai „žino“ apie galimus drėgmės sutrikimus ir perkelia šaknis gilyn, tik ar tai žinome mes? Jei trukdome šaknims skverbtis gilyn – nežinome.

Šaknų vystymasis priklauso nuo eilės veiksnių: linkusiose užmirkti dirvose dėl sutrikusios dujų apykaitos pirminės ir antrinės šaknys auga lėtai ir susitelkia paviršiuje, trūkstant drėgmės  sutrinka antrinių šaknų augimas, o esant reikšmingam drėgmės stygiui, jos visai neauga. Geriausiai šaknys auga, kai dirvos drėgnis siekia 60 – 70 proc. nuo pilno drėgmės imlumo.

Trūkstant drėgmės, sumažėja bendra šaknų masė, bet bendroje augalo masėje dalis, tenkanti šaknims, padidėja. Tokiu atveju šaknys skverbiasi gilyn, suprantama, jei nėra įterptų šiaudų sluoksnio ar arimo pado. Šaknų augimui įtakos turi temperatūra, žemesnė temperatūra turi mažiau įtakos šaknų augimui nei antžeminėms dalims. Dėl to vėsus pavasaris naudingas, augalų šaknys sustiprėja ir geriau aprūpina augalus maisto medžiagomis nei orams staiga atšilus ir pradėjus intensyviai augti antžeminėms dalims.

Šaknų augimui įtakos turi priešsėlis, silpniausiai auga šaknys kviečius pasėjus po kukurūzų ar kitų miglinių javų. Tai gali būti susiję su tuo, kad po šių priešsėlių lieka mažiausios drėgmės atsargos, taip pat augintojai pastebėjo, kad po kai kurių posėlinių augalų taip pat silpnai vystėsi pasėti kviečiai dėl drėgmės stygiaus. Kviečių šaknys puikiai auga, sėjant kviečius po pupų ar žirnių. Taip pat ne be reikalo daug kalbama apie optimalų sėjos laiką ir sėklų įterpimo gylį. Pasėjus laiku ir 3 – 4 cm gyliu, dirva geriau įšyla, o dėl optimalaus drėgmės kiekio puikiai vystosi antrinės šaknys. Antrinių šaknų augimui rudenį esminės įtakos turi fosforas bei kalis, tačiau fosforo įsavinimą rudenį pradeda riboti temperatūra, dėl to priminimas apie sėjos laiką labai reikšmingas.

Azotas užtikrina fiziologinį šaknų aktyvumą ir didina antžeminę masę, o fosforas ir kalis didina pirminių ir antrinių šaknų masę, gal dėl to susitelkiama į mitybą azotu, kad matomas antžeminės dalies augimas. Tinkamas maisto medžiagų parinkimas ir derinimas esmingai padidina šaknų masę, azotas, atiduotas pavasarį, stimuliuos pirminių ir antrinių šaknų, susiformavusių rudenį, augimą. Norint padidinti šaknų aktyvumą pavasarį, reikia atkreipti dėmesį į biostimuliatorius bei mikroelementus.

Klimato „šėlsmas“, ypač sausringi laikotarpiai sukelia nemažai problemų augalams ir augintojams. Pirmiausiai augintojai turėtų susirūpinti drėgmės sulaikymu, ribojant neproduktyvų garavimą iš dirvožemio, naudojant agrotechnines priemones bei biostimuliatorius.

Biostimuliatoriai – bet kuri medžiaga ar mikroorganizmas, naudojamas siekiant pagerinti augalams mitybos efektyvumą, padidinti toleranciją stresams, neatsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį. Tačiau biostimuliatoriai nėra trąšos, jose nėra maisto medžiagų, skirtų augalui, bet jie gali palengvinti maisto medžiagų patekimą į augalus.

Tinkamai panaudoti biostimuliatoriai mobilizuoja maisto medžiagas šaknų rizosferoje arba sukuria alternatyvius maisto medžiagų įsavinimo kelius (atmosferos azoto fiksavimas). Tačiau tai nebus panacėja, jei bus padaryta kitų technologinių klaidų, galima daryti prielaidą, kad teigiamas poveikis atsiranda ne tik dėl produktų sudėties, bet ir naudojimo laiko bei laiko tarpo tarp atskirų produktų panaudojimo ir streso poveikio intensyvumo. Šį pavasarį biostimuliatorių vaidmuo bus itin svarbus,  atkuriant fiziologinius procesus.

Augalininkystėje nėra taip, kad vieną technologinį sprendimą būtų galima pakeisti kitu. Neduos rezultatų augintojo sprendimas kažkurią maisto medžiagą atiduoti ne kada jos reikia augalui, o kada bus patogu. Lemiamu metu padarytas klaidas neištaisysi, naudojant tam tikras priemones galima augalų būklę tik „pritempti“ prie norimo rodiklio, bet to kaina dažnai būna neadekvati rezultatui.

Vytautas Liakas

VDU Žemės ūkio akademijos docentas     

www.agroeta.lt 

 59,258 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes