Aušra Zebitienė.

Iš Grūšlaukės kilusi Salantų gimnazijos direktorė Aušra Zebitienė, dvejus metus vadovaujanti švietimo įstaigai, sutiko šį kartą atversti savo gyvenimo patirties puslapius ir „Švyturio“ skaitytojams. O kalbant apie puslapius, jei skaičiuotume po vieną per metus, šiandien atverčiamas jubiliejinis, 55-asis. 

Į Lietuvą grįžo lemtingąją Sausio 13-ąją
Kaip pati pasakoja: „Penkerius metus gyvenau Taline, ten ištekėjau. Visada norėjau būti mokytoja, bet direktore – tikrai ne. Ir tik prieš ja tapdama pagalvojau, kad visada buvo šalia gimnazija, kuri man patiko, nes buvo kitokia. Ši mokykla – tarsi autoritetas, tokia kitokesnė, tarsi smetoniška mokykla“.
Aušra mokėsi Grūšlaukėje, čia baigė 10 klasių, vėliau – tuometė Darbėnų vidurinė, Kauno politechnikos institutas. „Man viskas patiko. Ir inžinerijos dalykai patiko ir sekėsi, bet, žinot – meilė, vestuvės, vaikai. Tuomet mečiau mokslus. Jau vėliau grįžusi į Lietuvą juos baigiau, – pasakoja moteris. – Prasidėjus Nepriklausomybei, 1989-1990 metais, gyvenau Taline. Atsimenu, kaip nueinu į senamiestį, o ten visa gatvė skamba nuo dainos „Bunda Baltijos kelias“. Tą kartą ėjau su vaikais ir užėjau į plokštelių parduotuvę. Ten ir išgirdau skambančią dainą. Ir taip suspaudė širdį, supratau, kad noriu namo, noriu į Lietuvą.“
Aušra prisimena, kad pirmaisiais prabudimo metais nieks nebijojo išreikšti savo lietuviškumo. Ta pati atmosfera tvyrojusi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse: „Tas aplink jaučiamas tautiškumas virpino man širdį. Taip susiklostė, kad grįžau į Lietuvą 1991 metų sausio 13 d. Vyras liko Taline, tą kartą grįžau tik su vaikais. Aš, aišku, visą naktį praleidau budėdama, nemiegojau, vaikus suguldžiau. O kai užėmė Televizijos bokštą ir viskas nutilo, ta tyla ir nežinomybė spengte spengė. Buvo neaišku, kaip viskas baigsis ir kas bus toliau. Ar karas? Ar viskas? Vėliau grįžo ir vyras, bet čia tuoj prasidėjo blokada… Aišku, buvo sunku. Juk keičiasi santvarka, nežinojau kaip bus su darbais…“

Pavaduotoja tapo be diplomo
Grįžusi į gimtinę Aušra pirmiausia įsidarbino savo pirmosios, Grūšlaukės, mokyklos raštinėje.
„Tau trūksta tik popieriaus, – iš savo vadovybės išgirdo jauna moteris, įvertinta savo gebėjimų. – Be mokslų tapau pavaduotoja, vėliau ėmiau dirbti Švietimo centre Kretingoje ir tuomet išėjau į Švietimo skyrių. Tuo metu Salantų gimnazija buvo mano kuruojama įstaiga, tad atėjus čia jaučiau trauką“.
„Visada stengiuosi atrasti, kas man patinka, kas mane veža, – toliau dalijasi mintimis pašnekovė. – Nenoriu turėti mėgstamo darbo, noriu turėti mylimą darbą. Dirbti mėgstamą darbą man asocijuojasi su vartotojiškumu – tarsi kažką suvartoti, ką mėgiamo suvalgyti. O kai turi mylimą darbą, net ir sunkumų nebijai. Man labiausiai patiko, kd čia ir žmonės geri. Šiaip sakoma, kad vadovas turi eiti priekyje, bet aš manau, kad vadovas turi eiti kartu“.
Moteris prisimena, kad ruošdamasi vadovauti mokyklai, atidžiai skaitė ir analizavo įstaigos nuostatas, vertybes, kurias turi nusistačiusi kiekviena mokykla. Salantų gimnazijos vertybės Aušrai atrodė išskirtinės, o labiausiai jos širdį palietė „Ugdymas pavyzdžiu“.
„Tai – savita mokykla. Ir savimi, ir savo žemaitiškumu. Patys Salantai yra labai gražus miestelis, įsikūręs ant kalvos ir dar turintis parką. Visur – žaluma. Kas tas dešimt kilometrų? Kai atvažiuoja anūkė, kartais ir išeinu. Jei darbe man reikia pertraukos, einu pasivaikščioti. Čia ir žmonės geri, ir gamta graži. Ir keistai atrodo kitiems, kad iš didelio miesto, iš Talino, atvažiavome tarsi į kaimą. Tačiau galiu pasakyti, kad kaimiškumas slypi ne vietovėje“, – kalba direktorė.
Aušrai grįžus į Lietuvą, sūnus buvo beveik 4-erių, o dukra – vos 1-erių, vėliau gimtinėje susilaukė dar vieno pagranduko.
„Tad čia užaugusiems vaikams laisvė ir lietuvybė atrodo savaime suprantama. Kad kitaip galėtų būti, jie net neįsivaizduoja , – sako pašnekovė, į savo šalį grįžusi per Laisvės gynėjų dieną. – Tačiau manau, kad gerai, kai lietuviai išvažiuoja. Aš ir esu už tai, kad žmonės išvažiuotų, pasisemtų patirties ir prisisėmę šviežių idėjų jas įgyvendintų čia. Manau, Lietuvai tai tik į naudą“.
Šiandien vyriausiajam sūnui Arvydui – jau 32, dukrai Agnei – 30, Edvinui – 22-eji.

Vaikystėje buvo nenuorama
Kokia gimnazijos direktorė pati buvo vaikystėje? Ar atpažįsta save mokiniuose?
„Iš vaikystės prisimenu save nenuoramą. Buvau visokia, – šypsosi. – Kažkaip aš suprantu ir vaikus, kad vaikams galima klysti, tik daug ką išbandžius visada svarbu pasilikti prie geriausio ir prasmingiausio. Noriu pasakyti, jei matau, kad suklydęs mokosi, mąsto, suprantu, kad iš to išeis kažkas gero. Nes tą pasirinkimą žmogus turi suvokti kaip savo paties sprendimą – perjausti, perleisti per save ir perprasti, kad tai ir yra jo sąvastis. Tai yra daug geriau ir efektyviau nei primesti vaikui savo tiesą.“
A. Zebitienė atvirauja niekada nemėgstanti daryti darbo vien tam, kad varnelę užsidėtų: „Aš nerte pasineriu į tai. Gal todėl daugiau laiko sugaištu. Vis dėlto mokykla didelė, dar darželis ir ikimokylinis ugdymas neseniai prisidėjo. Ir labiausiai man patinka ugdymas. Man svarbiausia, kad jis būtų pritaikytas skirtingiems vaikams, pagal kiekvieno poreikius, tempą ir gebėjimus.“

Svarbiausia – turėti detales mozaikai
„Mano galva, nesvarbūs akademiniai pasiekimai. Svarbiausia, kad vaikas galvoje turėtų žinias ir išties suprastų, kas kalbama, kaip kažkas vyksta. Jei aš noriu sukurti mozaiką, privalau turėti detales. Žinios mokykloje ir yra tos detalės. Mes kartu su mokytojais susėdę ir planuojam, kaip būtų, jeigu būtų. Taip ir gimsta geriausios idėjos. Patinka, kad galiu su mokytojais šnekėti, kad nereikia permesti savo idėjų ir liepti daryti tą ir tą. O mokytojai patys yra kupini idejų. Viena aš – niekas, jei be gimnazijos, be komandos, su kuria aš dirbu. Kaip sakoma, vienas lauke ne karys, – nusijuokia. – Tikriausiai aš esu tas laimingas žmogus, nes galiu pasitikėti kitais. Ir ne tik galiu, bet ir pasitikiu žmonėmis, su kuriais dirbu. Gal todėl net tiek nejaučiu to nuovargio, nes man darbas sukelia daug džiaugsmo. Kaip ten sakoma, jeigu dirbi mylimą darbą, nė dienos nereikės dirbti, – nusijuokia ir priduria. – Na, aišku, truputį vis tiek pavargstu. Bet žinau, kad kiekviename glūdi gėris ir kartais tiesiog reikia ieškoti, kur toji užtvanka, kuri neleidžia tam gėriui prasiveržti.“
„Mes su moksleiviais kalbamės kaip lygus su lygiu. Na, gal ne visai, bet kaip kolegos. Ir galiu pasakyti, kad mokiniai mato tas pačias problemas, kaip ir mes patys. Ir kartais jie mums papasakoja apie jas iš vidaus ir padiktuoja sprendimo būdus. Kartais taip įsidiskutuojam, kad pritrūksta ir laiko, – kaip sekasi bendrauti su šia karta dalijasi gimnazijos direktorė. – O problemų mes tikriausiai niekada neišvengsim, tokia visuomenė“.
A. Zebitienė sako, kad vaiko jausena ir jo santykis su mokytojo yra svarbiausias aukštų ugdymosi rezultatų rodiklis: „Jeigu jie neturės tikro santykio, nesulauks ir rezultatų. Nes neužmezgęs ryšio su vaiku ir jo nestiprindamas mokytojas negali pastebėti nei vaiko gabumo, nei problemos – to kliuvinio, kuris trukdo mokytis. Vaikuose reikia ugdyti gebėjimą įveikti sunkumus, didžiausias trukdis – pasiduoti sunkumams. O vienas nugalėtas sunkumas suteikia stiprybės nugalėti kitą sunkumą.“

 50,847 peržiūrų (-a)

96% LikesVS
4% Dislikes