Auksės Antulienės, ilgametės Vaikų ir jaunimo teatro “Atžalynas“ vadovės veide nuolat šviečia šypsena. Net jei ir paatvirauja, kaip jai įgrįso karantinas, ir kada dabar svarbiausia – laukimas. Laukimas gyvų susitikimų. Tačiau jeigu ir susimąsto, už sekundėlės ir vėl šypsosi. Ir kol kas dar tuščia salė prisipildo juoko. Turbūt tas mokėjimas džiaugtis, laisvė ir charizma pakeri ir daugumą vaikų, kurie bėgant laikui teatro užsiėmimus ir pačią studiją pradeda vadinti antraisiais namais.
Teatras čia ir dabar
„Teatras yra čia ir dabar. Mano mama ir tėtis mėgo teatrą, visus Klaipėdos dramos teatrus buvom išvaikščioję. O ir pats „Atžalynas“ savo istoriją skaičiuoja nuo 1979-ų metų. Oficialiai mums – 44-eri. Studiją įkūrė Algimantas Verbutas. Pirmiausia į „Atžalyną“ atėjau su tėvais žiūrėti spektaklių, vėliau, – juokiasi Auksė, – išeiti nebenorėjau, bet dar turėjau sulaukti tos šeštos klasės. Mat į pirmąją grupę priimdavo tik tuomet.“
Auksės abu tėvai buvo mokytojai, abu organizuodavo renginius, tad menas visuomet buvo labai arti. Kaip pasakoja kretingiškė, visas Klaipėdos dramos teatro repertuaras „išvaikščiotas“.
„Spektaklius žiūrėdavau ne po vieną kartą. Begales sykių matytas „Batuotas katinas“. Labai mylėjau šitą spektaklį! Turbūt tai ir yra tėvų dalis – pastebėti, kur vaikas krypsta ir paskatinti. Man tai buvo teatras“, – svarsto Auksė ir toliau dalijasi prisiminimais.
„Vis dėlto ta lauktoji akimirka šeštoje klasėje šiek tiek nusikėlė ir tik po pusės metų viena būsima režisierė Leontina Valskienė „statė diplominį“ ir ieškojo naujų aktorių. Tie vaidmenukai buvo maži, vaikiški, bet labai mieli – buvau mama paukštelis. Taip ir atsidūriau čia, – šypsosi teatro vadovė. – O dabar mes jaunųjų aktorių laukiam jau nuo 5-os klasės.“
Kaip per šitiek metų vadovė susitaikanti su ateinančiais ir vis išeinančiais „atžalyniečiais“, vadovė šypsodama atsako: „Ir dabar skaudu, kai moksleiviai, baigdami mokyklą palieka ir studiją. Aišku, yra visada tokių, kurie palanko ir išeina – tokia natūrali kaita. Ir jau kiti, kurie formuojasi kaip branduolys, ateina su širdimi. Vistiek kiekvieną kartą reikia persilaužti, kai išeina. O kai buvo pirmoji laida, pirmieji dvyliktokai, tada tikrai galvojau, o kas dabar? Kad čia jau pabaiga ir tokių nuostabių vaikų nebebus. Bet štai ateina kiti, ir taip pat – nuostabūs. O po to vėl kiti, ir vėl kiti.“
Iš karantino išėjo su renginiu
„Atžalyno“ taip pat neaplenkė ir karantino iššūkiai. Vadovė sako, kad šiuo metu ypač buvo galima pajusti, kaip mums visiems trūksta tikro bendravimo ir koks jis reikalingas.
„O juk teatras ir yra gyvas, gyvas ir dar kartą gyvas! – emocingai sako pašnekovė. – Kai dar buvo tas pavasario karantinas, dar galvojome vistiek kažką darysim, nenutrauksim nieko. Bet supratom, kad tos salygos nėra tokios, kurias būtų galima ignoruoti. Tuomet, aišku, viskas stojo. Tačiau mes iš karantino išėjom su renginiu. O juk teatras nėra parduotuvė ar grožio salonas, kad pykšt pykšt, užsidegi šviesas, atsidarai duris ir viskas veikia.
Norint renginio, reikia repetuoti, reikia dirbti. Tas renginys vadinosi „Atžalynas ir COVideo vakaras“. Su vyresniais persiorientavome ir sukūrėme tris filmukus, „patapome“ kino režisieriais. Mat teatras yra labai platus, viską gali panaudoti – ir kiną, ir pasaką, ir šokius, ir sportą. Su vyresniais sukūrėme filmukus, su jaunesniais – savotiškas pasakėles. Prieš Naujus kūrėm audio spektaklius, vaikai fantazavo istorijas, o žmogus, užsidėjęs ausines, klausėsi, kaip jam pasakoja. 2020-ųjų Teatro festivalį nukėlėme į rugsėjį. Nors ir su keistais apribojimais, bet jis ivyko.
Bet aš visada džiaugiuosi vaikais, nes vaikai yra labai kūrybingi. Gal kartais reikia to varikliuko, kuris ir yra ta gyvybė. Ir šiandien kai čia atėjau. Prisimenu viską. Tas šurmulys, visi laksto. O dabar tuščia.“
Idėjų nestokojanti studijos vadovė pasidalina ir artimiausiais planais: „Kuriam autorinį žaidimą. Iš viso norime sukurti tris, o du – dar iki vasaros. Tie žaidimai nebus vienkartiniai, o išliks dar ilgam, bet kol kas galiu pasakyti tik tiek.“
Spektaklis yra gyvas
Kaip „atžalyniečiai“ paminės Teatro dieną?
„Pernai visi pasidalinome receptu ir visi – kiekvienas savo namuose – išsikepėme vienodą šokoladinį pyragą. „Atžalyno“ arbatėlė su sausainiais yra mūsų tradicija, tad tokiu būdu vistiek pabuvome kartu. O dabar dar nieko nežinau, – savaitės viduryje kalbinta sako Auksė. – Nežinau, gal šį kartą ir pasivaikščioti galėsime, bet turbūt tik kaip piratai – po penkis… Bet kuriuo atveju teatro vadovas turi ir psichologas būti. Ir aš pati matau savo darbo prasmę. Nes jau užkniso, negaliu… (karantinas – aut.)“.
Kalbėdama apie teatrą Auksė vis kalba apie gyvybę: „Gyvas spektaklis, gyvas žaidimas. Visą laiką tai buvo tarsi palaikomoji mintis, kad mes kursim, todėl norisi kuo daugiau padaryti, kad kai jau viską atlaisvins, galėtume iškart atsidaryti. Praėjusį ketvirtadienį man buvo smagu girdėti, kad ir vaikai pamatė prasmę, kad yra didelė grupė, kuri geba pasiekti rezultatų net per internetą.“
Ką reiškia vadovauti teatrui?
„Niekada vadovas teatre nebus diktatorius, tas, kuris tiesiog matydamas savo viziją vadovauja, ir viskas. Todėl niekada nedariau nieko viena. Mes kartu mokėmės ir mokomės kurti, analizuoti“, – sako pašnekovė.
Toliau kalba pasisuka apie teatro naudą: „Man pačiai buvę „atžalyniečiai“ pasakoja, kaip pradėję studijuoti, kai palieka teatrą ir išvažiuoja, kur nauji kolektyvai, reikia prisistatyti, gebėti išsakyti savo mintis, būna „atpažįstami“. Kiti klausinėja: „Gal tu kokį teatrą lankei ar ką“. Ir patys „atžalyniečiai“ nustemba, o paklausę, kodėl taip žmonės manantys, visi sulaukia panašių atsakymų, kad laisviausiai iš studentų reiškia mintis, išsako savo požiūrį, nepasimeta naujoje aplinkoje, sugeba improvizuoti.“
Staiga Auksė su šypsena prisimena ir konkretų atvejį: „Buvo kažkada toks vaikinukas, kuris taip įdomiai dirbo, dalyvaudavo užsiėmimuose, vaidindavo, bet viskas vyko per judesį, visai nekalbėdavo. Ir po to, kai pratrūko, tiek ėmė plepėti, kad jau grupės draugai juokais turėdavo sakyti, kad gal tu leisk ir kitiems pakalbėti. Tad tą persilaužimą, pasikeitimą aš savo akimis mačiau, ir tokių pavyzdžių – ne vienas ir ne du.“
Užklausus Auksės apie laisvalaikį, pašnekovė prisipažįsta, kad kartasi darbą nuo kasdienybės atskirti sunku: „Kaip gi pasakysi savo smegenims, kad trečią valandą nakties atsibudusi neturi galvoti apie darbą. Juk „dingt“ mintis į galvą, kaip viską reikėjo padaryti, kaip gi aš nesugalvojau, o sprendimas tiesiog šovė į galvą vidury nakties.
Lygiai tas pats, kaip su spektakliais, taip ir su knygomis, filmais, žiūri – ir analizuoji. Bet jeigu tau pavyksta tapti žiūrovu, tai yra faina. Pamiršai ir nuplauki, pamiršti analizuoti. Tau nesvarbu, kaip čia padaryta, bet tu esi čia ir dabar. Apie tai ir yra teatras – išmokti būti čia ir dabar. Ir tas spektaklis, kurį pamatei šiandien, tu jo daugiau niekada nepamatysi, nes jis kas kartą kitoks, koks geras bebūtų buvęs. Kaip ir kiekviena diena – tokios pačios niekada nebebus. Iš vienos pusės – tai smagumas ir unikalumas, iš kitos pusės – graudulys.“
„Todėl mes kuriame šeimos atmosferą ir, kaip sako vaikai, „Atžalynas“ yra mūsų antri namai. Galų gale – arbata, sausainiai, mandarinų vakarėlis, Teatro diena, „Atžalyno“ gimtadienis… Tada gali sakyt, kas yra namai, o kas tai iš tiesų yra? Kuriamos tradicijos – tai ir yra tas tarpusavio bendravimas, tie patys santykiai. O dabar turbūt stipriausias iš visų – laukimas. Ir Teatro dienos proga labiausiai noriu palinkėti kuo greičiau gyvų susitikimų, tos gyvybės.“
Apie laisvalaikį…
O laisvu laiku Auksė lekia į gamtą: “Man labai patinka jūra, kalnai, kelionės. Buvimas gamtoje yra tokia atgaiva širdžiai – tarsi meditacija. Taip pat – knygos. Manyčiau, viskam yra etapai. Mano gyvenime buvo etapas, kai skaičiau daug poezijos, bet tai praėjo. Dabar skaitau daug psichologijos, biografijų, bet manau, dauguma teatre skaito daug psichologijos. Juk psichologija ir yra apie santykius. O kas gi yra tas spektaklis? Pirmiausia ir yra apie santykius… Gal vėliau bus dar kitas etapas.”
Paprašyta rekomenduoja kelias nygas: “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui” ir Ray Bradbury “Pienių vynas”.
“Kai statai spektaklį, kartais tiesiogiai panaudoji savo išgyvenimą, bet aš tikiu, kad daugiausia viskas ateina pasamoningai. Bet vėl tu kaupi kaupi kaupi, galvoji, kaip rasti raktą spektakliui ir vieną dieną “pūkšt“ kažkas nušvinta. Supranti! Net nustembi, kaip anksčiau to nesupratau, tačiau imi analizuoti ir pamatai – iki to buvo eita. Tad nieko naujo nepasakysiu, reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Gal tik skaudžiausia, kad šeimai lieka mažai laiko, bet aš esu labai dėkinga, kad vyras mane palaiko ir viskas yra gerai… “, – šypsosi.
26,603 peržiūrų (-a)