Iš Kretingos kilęs, dabar gyvenantis Kelmėje, profesionalus menininkas, grafikas, siurrealistas, grafikas, siurrealistas ir knygų iliustratorius Andrius Seselskas neslėpė – kalbėti apie save nenorintis. „Apie mane tiek daug prirašyta, – atsidūsta, – kad net nežinau ir nuo ko pradėti, tas gyvenimo kelias tiek kartų keistėsi, sukosi, kol išsisuko į šį tašką, kuriame esu dabar.“
Prioritetai pasikeitė
Ir paaiškina: “Čia jau visi žino, kad aš buvau vaikas, kuris paišė nuo mažų dienų. Mokyklos laikais mano visi daiktai, pradedant nuo paraščių sąsiuviniuose, baigiant kelnėmis, kuprine ir net sportbačiais, buvo išpaišyti įvairiausiais raštais ir piešinukais“.
Kadangi apie kūrybą kalbėti, akivaizdu, nenorės, bandau pasukti temą klausdama, o kas gi šiandienai jam teikia džiaugsmą.
Akimirksniu pamatau sužibusias akis. Suprantu – interviu vis dėlto bus. Visas pokalbis iš esmės ir yra atsakymas šį klausimą. Apie tai, kas džiugino Andrių anksčiau ir kodėl dabar – nebe. Ir kas tas tikrasis, svarbiausias džiaugsmas šiandien…
,,Buvo laikas, kai siekiau žinomumo, rengiau parodas Vilniuj, Kaune, Rygoj, knygų pristatymus. Duodavau apie save žinoti. Manau, kiekvienas praeina tą laikotarpį, – šypsosi. – Kai nesi žinomas, kiekvienas, kad ir koks mažas straipsniukas, nuotraukėlė, kiekvienas paminėjimas tau kelia džiaugsmą, kad oo, matai, apie mane rašo. Ir to reikia, to reikia, kad taptum žinomas. Bet atėjo laikas, kai supratau, kad jau viskas, man nebereikia žinomumo, nes kartu su juo imi sulaukti ir pavydo bangos. Nebenoriu jau pats girti savo darbų. Suprantu, kad tai nebetenka prasmės. Šiandien džiaugsmą suteikia gal kiti dalykai.“
Ir juokiasi: „Jūs pataikėt ant tokio lūžio, ant tokio pereinamojo taško, kai mūsų gyvenime viskas keičiasi. Todėl labai sunku šnekėti, nes tarsi žinau, ką būčiau sakęs ankščiau, bet kas vyksta ir ką mąstau šiai dienai, yra kas kita – to dar nesakiau. Tai – mano veikla kartu su žmona Jurgita, mes dar tiek visko ketiname padaryti, kad ne viską ir noriu atskleisti.“
Kavos gėrimo ceremonija
„Bet man pasisekė, kad iš meno galiu ne tik išgyventi, bet ir pragyventi. Taigi, turėdamas laisvę ir gyvendamas čia, Lietuvoj, matydamas visa aplink, ima skaudėti pačias vertybes. Ir tuomet galvoji, ką su tuo gali padaryti…“, – ir pašnekovas pradeda pasakojimą apie prieš kelerius metus kartu su žmona pradėtus vesti seminarus, daugiausiai skirtus jaunoms šeimoms.
Seminaruose Seselskai kalba paprastai, svarbias tiesas perteikia per kasdieniškus dalykus: „Net apie tai, kaip mes susipykstam, kaip mes susitaikom. Susipykti tai susipyksta visi, bet kalbam, kaip svarbu yra susitaikyti. O kas yra svarbiausia gyvenime – ne darbuose, o kaip mes sugebam bendrauti, kokie mes esam savo šeimoje“.
Jurgita – tikybos mokytoja. Tad krikščioniškos vertybės, pasaulėžiūra, tai, kuo abu gyvena, persiduoda ir seminaruose.
Toliau Andrius papasakoja apie gražią savo šeimos kavos gėrimo ceremoniją gamtoje, kurios esmė yra bendravimas: „Prieš kelerius metus nusipirkom kavinuką – mažą tokį, gražų ir du puodukus, staliuką bei sulankstomas kėdes. Taigi, kartais viską, ko reikia sudedame į mašiną ir tiesiog važiuojame į gamtą atsigerti kavos. Tai – mūsų meditacija ir poilsis. Kartais, kai mus užgula darbai ir jaučiamės tarsi išderinti, taip pat sėdame į mašiną ir važiuojame kur nors. Kartais tiesiog važinėjamės ir kalbamės, o pats kelionės tikslas nėra svarbus. Išsikalbėję apsisukam ir važiuojam atgal.“
Dalindamasis savo patirtimi Andrius ir paaiškina, kodėl tai svarbu bet kuriai šeimai: „Mes bendraujam. Kaip gera yra būti su tau brangiu žmogum ramiai gamtoje ir kalbantis gurkšnoti kavą. Mums tas labai faina, o juk kai tau kažkas labai faina, nori ir kitam parodyti. Norisi, kad ir kiti pabandytų.“
Beje, kava Andriui iš tiesų patinka. Tad nenuostabu, kad ir vieni iš paskutinių jo darbų buvo knygų pristatymas, bei Kavos siena. „Nors kurti ant sienų nebuvo mano įprasta veikla, bet idėja džiugino. Tai buvo ilga siena, Kelmėje vaizduojanti įvairius žmones, geriančius kavą. Kažkada ta pati siena buvusi labai baisi, toks kaip ir bulvariukas, kurį žmonės buvo linkę apeiti. O štai atsiradus meno kūriniui ir aplink įsikūrusios kavinukė bei kirpykla persidažė sienas. Meno kaimynystė šalia paskatino pasitempti. Taip pat seniūnija kitoje sienos pusėje pastatė suoliuką, kad atsisėdus būtų galima tiesiog grožėtis Kavos siena. Taip ši niūri vieta tapo nauju traukos objektu“, – neslepia pasididžiavimo kūrėjas. Ir priduria: „Toks ir yra mano tikslas – pasitelkiant meną kurti gražius, gerus dalykus.“
Svarbiausia – prioritetai
Grįžtame prie šeimos. Ar nebaisu šiandien kalbėti apie tradicinę?
„Ne tik kad nebaisu, bet tokiomis akimirkomis, kai visuomenė skyla, turi pasirinkti pusę. O aš pusę pasirinkau, todėl man labai lengva, – paaiškina Andrius.
„Reikia susidėlioti prioritetus. Pirmiausia viskas prasideda nuo savęs, kai tu pats myli ir mėgsti save, tada – gali mylėti savo šeimą, paskui jau – gimtąjį miestą ir tada šalį, – sako pašnekovas. – svarbiausia nemaišyti prioritetų. Todėl, kai man kažkas pasako, kad oi kaip myli Lietuvą, bet nekenčia savo šeimynos ar kaimyno, na, juokingai atrodo.“
Tą patį principą Seselskai taiko ir renginiuose. Pavyzdžiui, parodoje pagrindinį dėmesį skiria atėjusiems žmonėms: „Tada pamatai, kad tu kaip menininkas turi galimybę suburti žmones. O juk labai lengvai per parodos atidarymą gali save užsikelti ant pjedestalo ir galvoti, kad taip ir turi būti, kai stovi visas blizgantis, pasipuošęs, o žmonės tau neša gėles. Tad ką tu padarysi su tuo sambūriu, yra tavo atsakomybė.“
O Andriui ir Jurgitai didžiausias apdovanojimas yra ne medaliai, o nuoširdūs žmonių atsiliepimai. Kaip, pavyzdžiui, po vieno seminaro, į kurį vienas vyras pasakojo galvojęs net neiti, nes turėjęs be proto daug darbų, reikėjo skubėti, abu su žmona buvo labai pavargę. O grįžę vidury tų darbų pasidarė sau šventę. Ir žmona, grįžusi namo net dar labiau pasipuošė ir drauge sėdėjo virtuvėje, gėrė kavą ir bendravo, galėdami grožėtis vienas kitu.
„Tad ar gali būti, kas geriau? – klausia Andrius. – Ir tikrai juk mes išeidami iš namų pasipuošiame, vyras su kostiumu į darbą išeina, nebent, aišku darbas yra statybose. Žmona irgi gal net su aukštakulniais išeina, susišukavusi, pasidažiusi, tvarkingai apsirengusi. Darbe mes bendraujame, juokiamės su kolegomis. O grįžtame, nusimetame visus rūbus, visą grožį, pasitempimą palikdami už durų kitiems ir pavargę net nebeturime jėgų bendrauti su savo antrąja puse. Tai yra liūdniausia, kai bendraujame visur kitur, tik ne namie, su savo svarbiausiu žmogumi. To džiugesio savo antrai pusei nebesuteikiam. O kodėl tik bendradarbiai turėtų matyti tave gražų?“
Tad Seselskai dabar ir bando taip pakreipti savo darbus, kad kuo daugiau laiko praleistų drauge.
„Aš esu menininkas, mano žmona – mokytoja, o šias iš pažiūros skirtingas sritis jungia bendravimas su žmonėmis, santykiai, psichologija. Psichologijos ir verslumo pamokos yra labai reikalingos gyvenime, o jos net nėra įtrauktos į mokyklų programas! Galiausiai, jei nuolat bendrauji ir apie viską atvirai šnekiesi, pastebi, kad ateina laikas, kai pakanka tik pažiūrėti į akis iš darbo grįžusiai žmonai ir jau matai, kaip ji jaučiasi… Žinai, ko paklausti, o kartais – ir kaip nesuerzinti. Ir tai labai svarbu“, – sako pašnekovas.
Ir papasakoja, kaip vyksta kasdienis vyro ir žmonos susitikimas Seselskų namuose: „Grįžus po darbų, būna valanda, pusantros – toks pereinamasis pokalbis. Tai šnekėjimas apie dieną, kas ką veikė, kaip sekėsi darbe, kas įvyko. O tada jau tema pasikeičia ir kalbame apie tai, kas svarbu mums, apie mudu, apie šeimą“.
Žinodamas, kiek daug šeimų neskiria laiko vienas kitam, Andrius pabrėžia: „Jei pagalvotume, mes labai daug įdedam pastangų į rytojaus darbą: ką darysim, ką sakysim, ką rengsimės. O galvojam, kad šeima yra kas kita. Taigi, šeimai skiriame labai mažai laiko arba visai jo neskiriame. Bet tai yra darbas, tai reikia planuoti – ir savo žodžius, ir veiklą. Juk pats žmogus žino, kas jam sukelia gerą nuotaiką arba kas jį erzina. Tad taip pat turi žinoti, kas erzina tavo antrą pusę arba kodėl tu pats susinervini. Tad kas iš to? Susėskit ir pašnekėkit, pažinkit vienas kitą. To labiausiai reikia ir tai padaryti labiausiai galima.“
„O ar mes nenorėjom skirtis? Ooo ir ne vieną kartą per tuos septyniolika metų“, – nusijuokia pašnekovas.
50,678 peržiūrų (-a)