Dar nežinome, kokie bus karantino vaikai, bet jie bus kitokie, nei užaugę be kaukių ir daugybės ribojimų. Asociatyvi nuotr.

“Mes visi šiuo metu skrendame lėktuvu, kurį šiuo metu ir statome”, – kalbėdama apie pandeminį laikotarpį sako Kretingos rajono Švietimo centro pedagoginės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva ir sunerimusi kelia klausimą, kuo išsiskirs koronos kartos vaikai.

Kretingos rajono Švietimo centro pedagoginės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva. Asmeninio archyvo nuotr. 

– Šiandien vis garsiau kalbama apie tai, kad visuomenės emocinė ir psichinė sveikata vis labiau prastėja. Kaip pandemija paveikė vaikus ir mokinius?
– Darbe dažnai susiduriu su klausimu „Ar jūs tikite korona?”, lydimu įtarumo, palengvėjimo, kartais net nuvertinimo ar pašaipos. Ne mano kompetencijoje kalbėti apie virusą, jo plitimo greitį, užsikrėtimo galimybes ir tikimybes. Tačiau aš noriu garsiai kalbėti ne apie covid epidemiją, o apie psichologinių problemų epidemiją, kuri jau yra ir bus neišvengiama ateityje.
Dirbu pedagoginiame psichologiniame skyriuje, ir dažniausi mano klientai yra vaikai, paaugliai bei jų tėvai. Šioje klientų kategorijoje galime stebėti dažniausiai sutinkamus valgymo, dėmesio ir aktyvumo, raidos, nerimo, elgesio ir elgesio sutrikimus ir, kad ir kaip būtų gaila, suicidinius ketinimus ar net bandymus. Vienareikšmiškai noriu pastebėti, kad tokio masto klientų poreikio iki tol tikrai nebuvo. Kas trečias paauglys mano kabinete kalba apie mirtį.


Turime sovietinių laikų vaikus, Z, Alfa kartų vaikus, ateityje kalbėsime apie „koronos vaikus”. Svarstau, kad jie tikrai turės išskirtinių bruožų. Ką tik gimęs vaikas šiandien pirmiausia pamato ne plačią šypseną, o medicininę kaukę. Juk žinome, kad daugiausiai informacijos žmonės „išskaito” iš burnos ir akių. Kaukės labai apsunkina tarpusavio bendravimą, vienas kito supratimą. JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog žmonės negeba suprasti kito žmogaus rodomų emocijų, kurios slepiasi po kauke.
Šia tema domėtis pradėjau tada, kada mano 1-erių metų dukra mums esant darželyje užmaukšlino man kaukę ant veido. Paprastai ji stengdavosi man ją nuo veido nutraukti, kas yra visiškai suprantama. Nes vaikai, žiūrėdami į mūsų veidą, supranta juos supantį pasaulį. Pvz., įėjote su mažu vaiku į parduotuvę, o ten vyksta konfliktinė situacija, dar kas nors keikiasi, mosikuojasi rankomis. Ką darys vaikas? Pirmiausia jo akys kryps į mamą. Išskaitęs informaciją iš jos veido jis priims sprendimą verkti, prašytis į rankas, o gal žingsniuoti toliau. Tačiau dabar išskaityti, kaip reaguoja mama, yra labai sunku. Taigi, galime stebėti, kad vaikai pasidarė jautresni, juos nuraminti dėvint kaukę yra sudėtingiau. Tikėtina, kad tas mažylis toje situacijoje ims panikuoti, verkti ir glausis prie mamos. Kitu atveju, mamai nedėvint kaukes, tikimybė sumažinti išgąstį būtų didesnė. Noriu pabrėžti, kad kalbėjimas apie tai nėra žmonių skatinimas nesilaikyti valdžios nurodymų. Priešingai. Svarbu jų laikytis, bet tuo pačiu stengtis ir suprasti, kas vyksta po kaukėmis.
– Ką daryti, kad mažyliai suprastų mus geriau, net ir dėvinčius kaukes?
– Turime pasitelkti daugiau žodžių, nei įprastai, daugiau pakrutinti savo balso stygas, kad savo balso tonu suteiktume vaikui daugiau informacijos bei, žinoma, nepamirškime kūno kalbos.
Beje, pavasarį buvo atliktas eksperimentas, kurio metu išsiaiškinta, kad skirtingos kaukės kelia skirtingus jausmus, o priimtiniausios yra medicininės. O štai juodos kaukės, ypač, jei ji užima daug vietos veide, ir yra suderintos su tamsia asmens apranga, kelia nerimą. Eksperimento dalyviai buvo labiau linkę tokius asmenis vertinti kaip pavojingus, turinčius slaptų kėslų, paslaptingus. Taigi, bendraudami su vaikais rinkimės šviesesnes, o geriausia – medicinines kaukes.
– Ar kaukių dėvėjimas kelia psichologinių nepatogumų? Kaip tai veikia vaikus?
– Apskritai kaukių dėvėjimo tyrimai, atliekami pastaruosius du dešimtmečius epidemijų akivaizdoje ar tiriant musulmoniškus kraštus mums atskleidžia, kad ilgalaikis jų dėvėjimas turi įtakos mąstymui, suvokimui, netgi atminčiai. Dėl apsunkinto bendravimo išauga agresyvus elgesys. O jautresnės psichinės sveikatos žmonėms tai gali sukelti ir psichologines traumas. Tuo pat metu kaukės yra nuolatinis priminimas, kad šalia tavęs esantys artimesni ar tolimesni žmonės gali kelti pavojų sveikatai. Taigi, tam tikra prasme žmonės pradedami suvokti kaip pavojus.
Tokiomis sąlygomis užaugę mūsų vaikai gali išsiskirti mažesniu pasitikėjimu savimi, aukštesniu nerimo lygiu, gali turėti ir sulėtėjusią raidą. Bet visa tai – tik klausimai. Atsakymų sulauksime po kelerių metų. O štai, ką jau tikrai žinome – vaikai karantino laikotarpiu vis daugiau laiko praleidžia prie informacinių technologijų. Viena epidemija padėjo vystytis kitai epidemijai.
Jau turime ir Lietuvoje atliktą tyrimą, atskleidžiantį, kad išmaniaisiais įrenginiais naudojamės daugiau nei rekomenduojama, vidutiniškai – po 6-8 valandas. O iki karantino pasaulio pediatrų asociacija kalbėjo, kad rekomenduojamas laikas ne ilgiau kaip 1 valanda… Dabar galime tik pasijuokti iš tokio skaičiaus.
Tyrimai rodo, kad 2 valandos prie ekranų paveikia mūsų smegenis, todėl nereikia stebėtis, jei jūsų mažyliai nebekoncentruoja dėmesio arba paaugliai skundžiasi, kad neprisimena daug dalykų, jiems įsiskausta galva.
Taigi, mes turime suprastėjusias kognityvines funkcijas, dideles emocines iškrovas, tėvams ir pedagogams iššūkius keliantį elgesį. Tam įtakos turi ir per dažnas sėdėjimas prie įrenginių ekranų. Tėvai dažnai klausia psichologų, ką daryti. Visada kviečiu pagalvoti, apie tai, o ką darytumėte, jei jūsų vaikas liptų ant plono ledo? Juk darytumėte viską, kad jį sulaikytumėte. Toks pats principas turi būti taikomas ir čia. Mes negalime vaikams leisti paskęsti virtualioje erdvėje: turime šviesti, kalbėtis apie pavojus, nustatyti aiškias ribas, o jei reikia – ištraukti jungtuką iš lizdo. Taip, žinoma, kad vaikai bus nepatenkinti, bet tėvai turi tokią teisę. Suaugusieji namuose esame mes. Vadinasi, mūsų pareiga yra užtikrinti saugumą.
Kita vertus, kai kam kyla klausimas, o kam dabar kurti papildomas problemas? Juk sėdi vaikas, kvėpuoja ne oru , o „WIFI‘umi“, nėra konfliktų, tylu, ramu. Visi kas sau… Bet juk iš karantino kažkada reikės išeiti? Ir kas tada iš tų olų išlįs? Vaikai ir suaugusieji, kurie nebeturi socialinių gebėjimų? Praradę įgūdžius spręsti problemas? Kuriems dėl pokyčių smegenyse sunku būti empatiškiems?
– Kokių realių ir skubių priemonių turi imtis valstybė, kad ta deganti raudona lemputė dėl emocinės ir psichinės sveikatos netaptų dar viena pandemija?
– Mes visi šiuo metu skrendame lėktuvu, kurį šiuo metu ir statome. Nežinome, ar nukrisime, ar pavyks pasiekti tikslą, nes vis dar esame procese. Tačiau valstybė tikrai turėtų kreipti dėmesį į vaikų ir paauglių bei jų tėvų psichinę sveikatą. Vienareikšmiškai! Lietuvos psichologų sąjunga tikrai šaunias rekomendacijas pateikė vyriausybei. Tačiau akivaizdu, kad specialistai nėra iki galo išgirsti.
Vienas pirmųjų punktų – grąžinti vaikus į mokyklas ir ieškoti saugių būdų mokytis kontaktiniu būdu. Mažinant klasės apimtis, skirstant klasę į pogrupius, kad nesibūriuotų masiškai, ir panašiai. Tačiau, kaip matome, mokslo metus praktiškai visi paaugliai baigs nuotolyje. Ieškau čia lygybės tarp to, kad darželinukai gali eiti į grupes, o mokyklinukai – ne. Kuo remiantis priimami tokie sprendimai?
Taip pat labai daug diskusijų keliantis reikalavimas – testų darymas. Viskas tvarkoje su tuo, jei vaikas tipinės raidos. Bet, pavyzdžiui, kaip tai bus sprendžiama su vaikais, kurie turi specialiųjų poreikių, kuriems kiekvienas pasikeitimas yra sunkiai pakeliamas?
Būta ir daugiau siūlymų – pavyzdžiui, šviesti visuomenę apie nevaldomo prie ekranų praleisto laiko žalą, informacinių technologijų gamintojų atsakomybės prisiėmimą ir kt.

 71,659 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes