“Karantino laikotarpiu labai pripratome laikytis dviejų metrų atstumo, tad net ir šiam atstumui sumažėjus juntama įtampa. Dabar užmegzti ryšį su žiūrovu daug sunkiau”, – sako Klaipėdos Pantomimos teatro “A” aktorės Jūratė Jocienė ir Laima Augutytė. Ir vis dėlto abi, nors savęs ir nelaiko profesionaliomis aktorėmis, be teatro savo gyvenimą jau sunkiai įsivaizduoja. Tad mielai sutiko pasidalinti ir karantininiais scenos užkulisiais bei juose vis dėlto sugebėtą išsaugoti teatro magiją.
1993 m. įsikūrės Pantomimos teatras „A” propaguoja pantomimos ir judesio raišką, kuria originalius įvairialypius projektus – nuo dramatiškų tragizmo kupinų spektaklių iki ironiškų pramoginio žanro etiudų, kurie visada paliečia žiūrovų širdis.
Šis originalus teatras sėkmingai šiais metais keliauja po Lietuvą, nemažai – ir po Aukštaitijos regioną, miestų gyventojus ir svečius džiugindamas įvairiausiais savo pasirodymais. Teatras jau spėjo užsiauginti ir pastovių gerbėjų, kurie aktyviai seka aktorių pasirodymus, domisi repertuaru.
– Kas yra Pantomimos teatras ir kokia jo pradžia?
– Indijoje žodžiai “drama”, “šokis”, “pantomima” turi vieną šaknį, nes draminis šokis yra taip susijungęs ir persipynęs, kad pavirsta ypatingu pantomimos menu. Komedija del’arte Italijoje paliko ryškią žymę pantomimos teatro istorijoje. XIX a. pab. – XX a. pr. pantomima virsta avangardistinio moderniojo meno banga. Nebyliajame kine pantomimos vėliavą iškėlė Čarlis Čaplinas. Etjeno Dekru spektaklis „La mime“ sukūrė šiuolaikinės pantomimos pagrindus, o Marselis Marso išpopuliarino šį meną pasaulyje. Taip ši meno rūšis pasiekė Lietuvą, o Lietuvoje pantomimos estafetę perėmė Modris Tenisonas (1966 – 1972).
Žodis pantomimos graikų kalba reiškia “viską mėgdžiojantis”. Pantomimos spektaklis – tai pasakojimas, kuomet išgyvenimai ir jausmai perteikiami judesio plastika ir veido mimikomis. Įprasta, kad mimai rengiasi juodai baltais drabužiais ir dažo veidus baltai paryškindami akis juodai, tačiau šiuolaikė pantomima taip griežtai nebesilaiko nustatytų kanonų.
Pantomimos teatras „A“ Klaipėdoje atsirado su Aleksu Mažonu. Karjerą pradėjęs soliniais pasirodymais ir negalėdamas atsiginti sekėjų, galiausiai Aleksas Mažonas sukūrė trupę, į kurią dabar gali ateiti visi norintys išmokti kalbėti kūno kalba.
Taip šiame teatre atsidūrėme ir mes. Jūratė – nuo 2006 m., o Laima – nuo 2013-ųjų.
– Kas Jums yra pantomimos teatras – pašaukimas ar nuotykis?
Laima: aš nesu linkusi manyti, kad žmogus yra paskirtas ar pašauktas vienam dalykui. Žmogus – komplikuotas padaras, kurio karjeros pasirinkimus lemia daugybė faktorių. Mane buvimas ant scenos, kūrimas naujų personažų, apsimetimas kažkuo kitu labai žavi. Aš sakyčiau, kad man buvimas aktore yra žavingas nuotykis.
Jūratė: pantomimos teatras man yra gyvenimo malonumas. Čia aš pailsiu, čia atsinaujinu. Mes esame mėgėjai ir teatre renkamės ne tik dirbti, kurti, bet ir bendrauti, būti kartu. Mūsų nuostabaus režisieriaus, jo kantrybės, supratingumo, tolerancijos dėka, mūsų grupė yra tapusi kaip šeima, kurioje kiekvienas vertinamas, mylimas ir laukiamas.
– Kaip į Jūsų buvimą teatre reaguoja šeima? Jei vaikai norėtų tapti aktoriais ir eiti Jūsų keliu, ar pritartumėte?
Jūratė: kalbant apie vaikus, norėtųsi, kad jie eitų savo keliu. Jeigu jų kelias sutaps su mūsų, tuomet šaunu. O šeima palaiko, bet ne visada džiaugiasi.
Laima: tikrai artimieji visada ateina pažiūrėti mūsų pasirodymų, kai jie vyksta Klaipėdoje, džiaugiasi, matydami mano užsidegimą ir išgyvena kartu dėl nesėkmių. Tačiau kartais tenka išklausyti ir švelnių priekaištų, ypač prieš spektaklius, kad repeticijos tampa per dažnos ir užtrunka iki išnaktų.
– Karantinas užtruko ne vieną mėnesį. Kaip Jūs, kaip pantomimos teatro „A“ aktoriai, ištvėrėte šitą sunkų laikmetį? Ar nekilo minčių sukti kitais keliais?
Laima: kadangi pantomimos teatras yra mano hobis, o ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis, veiklos karantino laikotarpiu turėjau apsčiai ir be teatro. Tačiau teatro ir judėjimo labai trūko. Nors ir stengėmės atlikti kūrybines užduotis nuotoliniu būda, tačiau buvimas namuose tikrai nepadėjo palaikyti formos. Susikūrėme grupę socialiniuose tinkluose nuotoliniam darbui, tačiau labai stigo gyvo bendravimo.
–Jūratė: pirmasis karantinas nebuvo toks sunkus, kaip antrasis – trumpesnis, mobilizavomės vardan ateities. Antrasis truko daug ilgiau, visi pavargom, ir ne tik kaip aktoriai. Tas nuolatinis karantino pratęsimas, keliami ir vis besikeičiantys reikalavimai nuvargino. Sudėtinga teatrui egzistuoti be žiūrovo, o mūsų teatras neturėjo kokybiškų vaizdo įrašų, kuriuos galėtų transliuoti savo sekėjams. Situacijos neapibrėžtumas labai demotyvavo ir visi laukiame karantino pabaigos, kad galėtume grįžti prie gyvo bendravimo ir tikro darbo kartu.
Laima: tačiau minčių mesti teatrą tikrai nekilo.
– Kalbama apie dar vieną galimą karantiną artimiausiu metu. Kaip tai paveiktų Jūsų teatrą?
Jūratė: tai tikrai nebūtų į naudą mūsų teatrui. Mums reikia ne tik repeticijų, bet ir trenažų, palaikyti fizinę formą, o karantininiai kilogramai pantomimos teatro aktorių nepuošia.
Neturime galimybės repetuoti, neturime galimybės statyti spektaklių, neturime ko parodyti žiūrovams, o teatras be žiūrovo – miręs teatras. Mirt gal nemirsim, bet savo gerbėjus teks džiuginti kitomis formomis, ieškoti kūrybiškų sprendimų. Karantine mums naudingiausia yra jo pabaiga, kai visi išsiilgę gyvų renginių.
Laima: tikrai tiek, kiek repetavome pasibaigus karantinui, seniai nesame repetavę. Taip pat nepamename, kada turėjome tiek kvietimų pasirodymams. Galim tik tikėtis, kad dar vienas karantinas mums bus naudingesnis dar gausesniais kvietimais vaidinti jam pasibaigus.
– Kaip pasikeitė santykis su žiūrovu?
Laima: yra didesnis baimės ir nesaugumo jausmas. Šiuo laikotarpiu pasirodymai vyksta lauke. Paprastai lauko vaidinimų metu mes dažnai einame prie žiūrovų, kviečiame į sceną, prašome palaikyti daiktus, o dabar stabdo saugumo rekomendacijos, vidinė įtampa, išsiugdyta socialinė distancija. Šiuo metu užmegzti santykį su žiūrovais yra sunkiau nei anksčiau. Karantino laikotarpiu labai pripratome laikytis dviejų metrų atstumo ir šiam atstumui sumažėjus galima pajusti įtampą, tarsi stūmimo jėgą. Bandome atsargiai eiti, stebėdami žiūrovo reakciją. Galima sakyti, kad šiuo metu santykiai su žiūrovu reikalauja ypatingo jautrumo.
Jūratė: tačiau labai juntamas abipusis noras susitikti, abipusis noras būti kartu, būti pasiektu.
–Ar aktorius jaučiasi svarbus ne tik žiūrovui, bet ir valstybei? Ar Jūs šiandien jaučiatės reikalingos?
Jūratė: aš negaliu kalbėti apie profesionalus. Mums, mėgėjams, užtenka santykio su žiūrovu. Tai nėra mūsų pragyvenimo šaltinis, todėl ir valstybės santykis mums, aktoriams-mėgėjams, nėra toks aktualus. Galbūt tai aktualiau mūsų režisieriui, kuriam sąlygas diktuoja darbdavys. Mūsų tas santykis nepasiekia tiesiogiai, o vadovas turbūt saugo nuo jo. Mes vaidiname, žiūrovas ateina pažiūrėti ir tai – didelis džiaugsmas, ypač, pavykus užmegzti ryšį.
Laima: taip, jaučiuosi reikalinga. Vasaros metu turime nemažai kvietimų vaidinti ir matau iš žiūrovų veidų, kad jiems patinka mūsų pasirodymai. Ir panašu, kad jie išsiilgę kultūrinio gyvenimo – kaip ir mes. Būtų malonu sulaukti didesnio valstybės finansavimo renginiams ir įvertinimo. Galbūt ir mums geriau būtų, bet kol kas užtenka žiūrovų, užsakymų gauname ir iš privačių įmonių. Negaliu atsakyti už kiekvieną žmogų, bet man teatras yra reikalingas. Malonu atpažinti kasdienines pasaulio situacijas ant scenos, pačiam nedalyvaujant tose dramose. Teatro pagalba aš mokausi ir apie save, atrandu, kas suvirpina mano širdį. Teatre nuoširdžiai galima juoktis ir džiaugtis, verkti ir liūdėti.
– Yra posakis: „Savam krašte, pranašas nebūsi“. Kaip jaučiatės savo mieste – Klaipėdoje?
Jūratė: kaip kada. Ypatingai dabar tikrai jaučiamas įvertinimas – esame įtraukti į teatralizuotas ekskursijas, buvome pakviesti į mieste organizuojamų tarptautinių festivalių renginius. Ne karantino laikotarpiu esame kviečiami ir į asmenines, ir į įmonių šventes.
Laima: jaučiamės žinomi. Ne kartą prasitarus, jog vaidinu pantomimos teatre, teko išgirsti reakciją: „Aaa, tai pas Mažoną!“ O jeigu savą kraštą matyti kaip visą Lietuvą, irgi džiaugiamės dėmesiu bei galimybėmis pasirodyti sostinės bei kitų miestų renginiuose.
Ką šiandien norėtumėte perduoti žiūrvams ir tiems, kurie išgyvena sunkius laikus dėl atskirties?
Laima: galbūt šiuo laikotarpiu daugelis pasijutome labiau vieniši, nematomi, gal netgi kažkiek apleisti, bet visgi nereikėtų pamiršti, kad nesame vieni, kad visai šalia yra tokie pat žmonės, kurie gal mums net nežinant apie mus galvoja. Išdrįskime pakilti nuo savo sofučių ir išeiti iš namų. Ateikite į teatrą. Teatras padeda pažvelgti į pasaulį kitokiu kampu, reflektuoti, jaustis visuomenės dalimi ir duoda kitų puikių dalykų.
Jūratė: mes visada laukiame savo žiūrovų – tiek esamų, tiek būsimų. Visus juos vertiname ir visais džiaugiamės. Antrinant Laimai dėl vienišumo, noriu pasidalinti prisiminimu iš vienos Jūros šventės, kuomet turėjome labai daug pasirodymų. Visų jų metu minioje buvo žiūrovas, kuris kaskart stovėjo toje pačioje vietoje. Buvo šiek tiek liūdna, kai vieną pasirodymą jo nepamatėme ir be galo smagu, kad kitame jis vėl sugrįžo. Nuo tada jis stebi beveik visus mūsų gatvės pasirodymus. Gal jis to ir nežino, bet mes jį pastebime. Noriu pasakyti, kad gal mes ne visada suprantame, kiek svarbūs esame kitiems ir tas jausmas kartais abipusis.
Ačiū pokalbį.
40,120 peržiūrų (-a)