Auksė Antulienė – vaikų teatro „Atžalynas“ vadovė.

Tęsiame praėjusį šeštadienį duotą pažadą – pristatome kretingiškės aktorės Aušros Pukelytės išsirinktas penkias Kretingos „Oazės moteris“. Taip pavadintas unikalus projektas, kuris kretingiškiams bus pristatytas įpusėjus rugpjūčiui.

Skirtumai, kurie neskaldo
Su šiomis daugeliui kretingiškių žinomomis moterimis šnektelėjome ne apie šių dienų aktualijas, skaldančias visuomenę, net ne apie jų darbus ar veiklą, o apie tai, kas slypi jų širdies gelmėse.
Štai šios mūsų miesto moterys, kurių gyvenimas, darbai ir mintys taip įkvėpė A. Pukelytę, kad per jų širdis aktorė siekia parodyti ir kitą žemaičių tarmės pusę: vaikų teatro „Atžalynas“ vadovė Auksė Antulienė, pranciškonė sesuo Brigita FPS, žurnalistė ir gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė, Kretingos meno mokyklos fortepijono mokytoja, koncertmeisterė Rita Retkienė, Kretingos parapijos šeimų pastoracijos darbuotoja, Pranciškonų gimnazijos tikybos mokytoja Aušra Mizgirienė.

Šių penkių moterų pasirinktus poezijos kūrinius A. Pukelytė įgarsino žemaitiškai. Unikalus aktorės inicijuotas projektas „Oazės moterys“ bus pristatytas rugpjūčio 16 d. 16.30 val. Kretingos rajono M. Valančiaus bibliotekos pirmojo aukšto fojė.
Kretingiškes fotografavo Kęstutis Meliauskas. Dalį fotografijų parodos bus galima pamatyti ir neužėjus į bibliotekos vidų.
Aušra savo vaikystės miesto moteris kretingiškiams pristatys per jų mėgstamą poeziją, tad ir kalbamės su jomis apie eiles, moteriškumą. Ir, žinoma, jų ramybės kampelį – kaip pokalbio temą diktuoja ir pats projekto pavadinimas.

– Kas yra Jūsų oazė?

Auksė: šeima. Buvimas kartu, bendravimas su man artimiausiais žmonėmis – vyru, sūnumis, tėvais, sese, broliais, jų šeimomis – nuostabiausia oazė, kurioje randu ramybę…

Sesuo Brigita: mano oazė susideda iš daugelio smulkių, bet svarbių kasdienybėje esančių dalykų. Tai ir gera muzika, knyga, kava su šokolado plytele. Dykumos‘ diena, kai mėnesį vieną dieną atsijungi nuo pasaulio, nuo telefono ir kompiuterio – tam, kad pabūtum su Dievu ir savim… Toje dienoje yra maldos, skaitymo, miego, pasivaikščiojimo po gamtą, prie jūros..

Diana: mano oazė yra šeima ir namai – mano pačios su vyru ir tėvų. Man patinka keliauti, mano darbe labai daug bendravimo, per kurį save savotiškai išdalinu. Ir kelionėse, ir pavargusi darbuose, aš visad svajoju apie namus. Kaip grįšiu į jų jaukumą, ramybę, kur laukia mylimi žmonės, kur jaukiai įsisupusi į pledą galėsiu skaityti knygą, žiūrėti filmą ar tiesiog dalintis per dieną sukauptais įspūdžiais.

Žurnalistė, gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Rita: jeigu pasakyčiau, kad tai fotelis prie lango, kuriame, beje, dažnai įsitaiso mano šuo arba katinas, nelabai pataikyčiau į parodos temą. Taigi, į savo oazę aš dar keliauju, pakeliui sutikdama žmones, įspūdžius, patirtis. Bandydama nuo kelio nurinkti akmenis ir spyglius, kad po manęs einantiems būtų švariau… O kai jogos trenerė meditacijai kviečia mintimis nukeliauti į patinkančią vietą, visada atsiduriu miške, o ne fotelyje.
Aušra: kai visa šeima susirenka drauge. Tokia oazė reta, nes vaikai dideli. Nuošalūs gamtos kampeliai ir laikas su Dievu. Ypač – dėkingumas jam už viską po Komunijos.

– Kaip suprantate moteriškumą?

Auksė: teatre žaidžiame asociacijų žaidimą. Vienas žmogus pasako žodį, o kiti iškart sako pirmas į galvą šovusias asociacijas. Su žodžiu „moteriškumas“ man iškart siejasi „švelnumas“. Tad ir suprantu moteriškumą, kaip gebėjimą savo elgesiu, jausmais, žodžiais spinduliuoti švelnumą.

Rita Retkienė – Kretingos meno mokyklos fortepijono mokytoja.

Sesuo Brigita: moteriškumas man susideda iš daugelio komponentų: moters kalbos ir tylėjimo, eisenos, rūbų… išorės. O taip pat – ir vidinio pasaulio, kuris tuos dalykus paryškina. Atjautos ir rūpesčio ne tik savo šeimyna, bet ir kitais, kuriems tuo metu yra sunkiausia. Moteriškumas plius empatiškumas.

Diana: moteriškumas yra galimybė būti savimi ir nebijoti savęs tokios, kokia esi. Juk taip moteriška yra puoštis, ryte neapsispręsti, kuriuos auskarus segtis. Tačiau kartu moteriška yra būti kartais pavargusia, pikta ir susivėlusia – moteriškumas tame, kad ir būdama sau negraži ir nelaiminga, vistiek viduje jauti savo galią, kuri truputį ilsisi ir ruošiasi pabusti su dar didesne jėga. Ir gerai pagalvojus, moteriškumas slypi visai ne rūbuose, makiažuose ar aukštakulniuose. Moteriškumas yra vidinė energija, kuri nepaaiškinamai traukia kitus – būti šalia, bendrauti, kartu tylėti.

Rita: šiuo atveju man paprasčiau būtų atsakyti kaip aš suprantu vyriškumą. Apie moteriškumą reikėtų klausti jų, bet pabandysiu. Moteriškumas pirmiausia man yra požiūris. Požiūris į gyvenimą, įvykius, supančią aplinką, žmones. Mes į visa tai mokame žvelgti kaip dukros, mamos, seserys, draugės, žmonos. Ir visa tai sugebame daryti vienu metu. Moteriškumas siaurąja prasme visada juk siejamas su išore, grožiu. Taigi, pajuokaudama savo mokinėms visada sakau, kad pats gražiausias mergaitės makiažas yra mokėjimas groti fortepijonu.

Aušra: moteriška moteris – ta, kuri lėtai, kantriai ir be godumo ugdosi ir krauna į savo širdį dvasinius turtus: meilę, kantrybę, atjautą, supratingumą, gebėjimą įkvėpti, paraginti, paguosti, pradžiuginti ir drauge paverkti. Ji pastebi ir vertina tai, kas kitame žmoguje gera, gražu ir teisinga. Prie moters galima rasti ne tik poilsį, bet ir energiją kam nors nuveikti. Ji gali vadovauti, bet ne valdydama kitus ir ne manipuliuodama, bet išmintimi ir švelnumu, vesdama į santykį. Tam ji ir buvo sukurta – santykio su kitu kūrimui, ir tam, kad mokytų nesavanaudiškos bendrystės santykio vyrą, vaikus ir būtų švelni motina ne tik vaikams, savo ar kitų, bet visai aplinkai ir pasauliui. Taip aš suprantu tikrą moteriškumą.

– Jūsų mėgstamiausias eilėraštis. Kodėl būtent šis?Auksė: vieno mėgstamiausio eilėraščio neturiu. Keičiasi nuotaika, būsena, keičiasi ir eilėraščiai, kuriuos noriu skaityti, apie juos mąstyti tą dieną. Pavarčiau savo užrašų knygutes. Skaičiau tarsi dienoraštį. Atgijo netgi prisiminimai, kurie lėmė, kad būtent tą eilėraštį tada norėjau išsirašyti. Tad šiandien siunčiu mano mėgiamo poeto Donaldo Kajoko eilėraštį, kuris atliepia mano šiandieną. Pastaruoju metu atsitinka tiek neįtikėtinų, nuostabių dalykų, kurie „nuriša raištį man nuo akių“.

ak, aš jau galvojau jog viską mačiau
šiam žvarbių chrizantemų pasauly tačiau
kaip malonė prieš rytą pavargėlio žvaigždės
man suspindo ir suteikė mirksniui jėgų
suvirpėt ir nustebti jog Viešpaties raištis
net nenurištas man nuo akių

Sesuo Brigita: turiu ne vieną mėgstamą autorių ir jų kūryba žaviuosi, pradedant Maironiu ir užbaigiant Jeseninu. O šiuo metu žaviuosi naujomis kūrėjomis – aktore Dalia Morozovaite ir Jolanta Strikaitiene. Jų nuostabi kūryba, gaivina ir gydo sielą, bet eilėraštį „Oazėms“ pasirinkau S. Neries „Alyvos“: Manęs dar nebuvo… Todėl, kad labai gražiai kalba apie mūsų žemiškąjį laikinumą ir trapumą, tam, kad brangintume vienas kitą… Laukia Amžinybė…

Pranciškonė sesuo Brigita FPS.

Diana: neturiu vieno mėgstamo – tačiau turiu vieną storą mėgstamų eilėraščių sąsiuvinį. Ten nuo paauglystės iki dabar persirašau man patikusius eilėraščius. Turiu mėgstamiausią poetą. Tai – Henrikas Radauskas. Negalėčiau išskirti vieno mėgstamiausio jo kūrinio, bet H. Radausko poezija man patinka dėl grakštumo, pasakiškų žodžiais kuriamų vaizdinių.

Rita: nelabai mėgstu poeziją, ji man pernelyg liūdna. Tarsi grojanti minorinė muzika. Esu knygų skaitytoja, mano vaikai jau žino, ką dovanoti motinos dienos proga, o aš žinau, ką gausiu. Su eilėraščiais susitinku, kaip bebūtų keista, socialiniuose tinkluose. Paskaitau, tuoj susigraudinu. Tarsi ramybė ir chaosas vienu metu. Jubiliejinio gimtadienio proga, norėdama sugraudinti draugę, nusiunčiau Ingos Jankauskaitės eilėraščius. Pavyko. Štai vienas jų:

Išlydėjau tave. Sugrįžau basomis
Parėjau šaltesnėm nei anksčiau grindimis
Išgaravo rūku pro duris šiluma,
Varva ilgesiu vos prasidėjus diena.
Laipo sienomis saulės pirmi spinduliai
Aš savęs nepažįstu kai glėby nelaikai.
Taip po plytą ir aš paskui juos iš paskos
Kol pavargsiu ilgėtis, kol varvėt nusibos.

Aušra: Vytauto Kernagio „Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?“

Pranciškonų gimnazijos tikybos mokytoja Aušra Mizgirienė. Kęstučio Meliausko nuotr.

Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs
O rytais tokios šaltos rasos…
Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi
Negali gyvent ir be žemės!..
Bet jei ieškai – ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo
Kad daugiau klaidų nekartotum.
Rasi visko – ir gero, ir blogo…
Rasi daug ką – kai ką prarasi…
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės…
Rasi visko – ir gero, ir blogo…
Rasi daug ką – kai ką prarasi…
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės…

 159,967 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes