Šiais laikais sparčiai tobulėja šildymo sistemos. Dabar turime platų pasirinkimą: atsinaujinančius energijos šaltinius, šilumos siurblius, kuriuos galima rasti https://www.adma.lt/89-silumos-siurbliai, geoterminį šildymą. Tačiau kaip žmonės šildėsi senovėje?
Reguliuojamos temperatūros kambariai
Činų ir Hanų dinastijos laikais Kinijoje karališkosiose šeimose atsirado reguliuojamos temperatūros kambariai. Karališkasis dvaras turėjo didesnius ir pažangesnius kambarius, vadinamus „reguliuojamos temperatūros salėmis“. Vakarų Hanų dinastijos imperatoriškieji rūmai, pavyzdžiui, Čangle ir Veiyang, turėjo tokias sales. Čangle rūmuose buvo ne tik žiemą šildomos, bet ir vasarą vėsinamos patalpos. Tokios salės būdavo gera vieta knygoms laikyti, nes komfortiška temperatūra padėdavo išsaugoti knygas ir suteikdavo geras sąlygas skaitymui.
Manoma, kad reguliuojamos temperatūros salės buvo pastatytos su ant sienų ištepta pipirų koše ir pakabintais siuvinėtais gobelenais, o grindys apklotos stora antklode. Apsiginti nuo vėsaus oro buvo naudojami specialaus stiklo langai ir laukinių žąsų plunksnų užuolaidos.
Žemės šildymo sistemos
Grunto šildymo sistema atsirado Dzin dinastijos laikais. Istoriniai duomenys rodo, kad šiaurės rytų Kinijoje tuo metu šilumai palaikyti buvo naudojamos ugniavietės, kurios veikė panašiai kaip žemės šildymo sistema.
Kiek vėliau, Mingų ir Čingų dinastijų laikais, Kinijoje patalpose buvo naudojama antžeminė šildymo sistema. Ji buvo įrengta po žeme įbetonavus apskritą dūmtraukį. Medžio anglių ugnies dūmai kanalais patekdavo į visą patalpą ir pakeldavo joje temperatūrą. Dėl žemės šildymo sistemos kambarys įkaisdavo tolygiai ir švelniai. Kadangi ugniakuras ir dūmų lizdas būdavo įrengti lauke, šis šildymo būdas pasižymėjo saugumu, praktiškumu ir švara.
Senovės Romos hipokaustai
Romos imperijoje kai kuriuose pastatuose, pavyzdžiui, itin turtingų aristokratų pirtyse ir vilose, buvo įrengta centrinio šildymo sistema, vadinama hipokaustu. Ji veikė pagal gana paprastą mechanizmą. Krosnyje deganti ugnis šildė orą, kuris judėjo po pastatą per tarpus po grindimis ir tarp sienų. Tačiau hipokaustas buvo itin reta ir brangi sistema, neprieinama daugumai Romos imperijos gyventojų.
Romėnų Britanijoje viešosios pirtys buvo svarbiausias socialinis centras mažiau pasiturintiems žmonėms. Jose buvo įrengi hipokaustai, šildantys kaldariumus, kad būtų užtikrintas sauną primenantis karštis. Česterio romėnų forte prie Hadriano sienos – vienoje geriausiai išlikusių pirčių Anglijoje – romėnų lankytojai galėjo pereiti iš šiltos patalpos į karštą ir atgal į šaltą, nes vanduo ir oras buvo sudėtingai šildomi bei vėsinami visoje erdvėje.
Įvairios krosnelės ir virduliai
Kinijoje buvo atrastos akmens anglys, kurios naudotos maistui gaminti ir šildytis. Dauguma paprastų šeimų naudojo dirbtines anglis, o turtingos šeimos kėlė anglims daugiau reikalavimų. Užfiksuota, kad Tangų dinastijos imperatorių šeimos naudojo importuotas anglis. Šios dinastijos imperatoriaus Siuandzongo premjero rezidencijoje žiemą būdavo naudojama speciali anglis. Anglies dulkės medumi buvo suminkomos į dvigubo fenikso formą, o degant krosnelės dugne buvo klojamas smulkus ir itin švarus sandalmedis.
Senovės Kinijoje šilumai dažnai būdavo naudojama kaladėlė, sudaryta iš dviejų dalių: apačioje buvo dubuo, o viršuje – tuščiaviduris dangtelis su gėlių raštais. Į vidų įdėjus anglių, kaladės buvo naudojamos kaip šildytuvai ir gaminamos įvairių dydžių rankoms bei kojoms. Karališkajame dvare paprastai buvo gaminamos varinės, o liaudies žmonių – molinės arba geležinės kaladėlės.
Kinijoje taip pat populiarus buvo tangpozi – moliūgo formos bronzinis virdulys, pilnas verdančio vandens. Jį buvo galima pasidėti po antklode, panašiai kaip šiandien karšto vandens butelį.
Specialūs žieminiai drabužiai
Senovės Kinijoje atšalus orams, į drabužius buvo dedama šilko siūlų arba medvilnės, kad jie būtų šiltesni, bet vis tiek lengvi. Vilnonė tekstilė drabužiams siūti buvo naudojama nuo Rytų Dzin dinastijos laikų. Žieminiams rūbams gaminti taip pat buvo naudojami gyvūnų kailiai, voverės ar neapdorota lapės oda. Kinijoje naudotos ir pirštinės. Mingų dinastijos liaudies moterys ant galvų nešiodavo patou, kad nesušaltų. Hanų dinastijos vyrai ant galvos nešiodavo šilkinius rankšluosčius. Panašius galvos apdangalus dėvėjo ir Juanų, Mingų ir Čingų dinastijų žmonės.
Net senovės Graikijos ir Romos gyventojai atėjus žiemai nešiodavo nebe trumpas tunikas. Daugelis graikų dėvėdavo ilgus apsiaustus, pasiūtus iš vieno didelio stačiakampio formos vilnonio audinio gabalo, vadinamo himatija.
Pilių šildymas
Seniau žmonės beveik visada žiemą kūrendavo ugnį židinyje. Ypač šaltomis dienomis grupė žmonių susirinkdavo prie židinio ir šildydavosi kartu. Židiniai buvo būtini ir viduramžių pilyse. Dėl storų akmeninių sienų ir mažų neįstiklintų langų šiluma pilyse tapo iššūkiu. Tokiose patalpose buvę židiniai šildė akmenis ir pačias erdves, o dūmus nukreipdavo tolyn nuo kambario. Kambarių sienas puošę sunkūs austi gobelenai nebuvo vien tik dekoratyviniai – jie šaltoms patalpoms suteikdavo taip reikalingą izoliaciją. Taip pat buvo įprasta šildytis antklodėmis ir kailiais. Kuo šalčiau būdavo, tuo daugiau antklodžių prireikdavo.
XVI a. namų šildymas tapo ne tik būtinybe – tai buvo mados klausimas. Naujausia to meto technologija, kaminai ir sudėtingi židiniai Tiudorų Anglijoje buvo tam tikro statuso simbolis. Elžbietos I asmeninių rūmų griuvėsiuose matyti didžiulės architektūros nišos, kurias kadaise puošė įspūdingi židiniai.
Viktorijos laikai
Akmens anglis buvo mėgstamiausias kuras Viktorijos laikų dvariškių šildytuvams. Audley Endo gyventojams ji buvo tokia svarbi, kad buvo įrengta ištisa „anglių galerija“. Į antrojo aukšto galeriją naujoviška krano sistema atgabentos anglys buvo naudojamos karštam vandeniui vonioms šildyti ir daugeliui židinių Audley Ende.
Tuo tarpu Vusteršyro grafystėje esančiame Vitlio dvare sudėtinga šildymo sistema per dieną sunaudodavo apie 30 tonų anglių. Namas pasižymėjo naujoviška karšto oro šildymo sistema ir specialiai pritaikytu anglies transportavimo būdu. Po dvaru esančiuose tuneliuose bėgiais anglis būdavo pristatoma į katilinę po pietiniu portiku, kuri maitindavo 5 karšto vandens katilus ir dešimtis židinių visame dvare.
Anksčiau žmonės šildymui dažniausiai naudodavo židinius, krosnis, kailius ir to meto šildymo sistemas. Smarkiai patobulėjus technologijoms, dabar galime džiaugtis kur kas patogesniais ir efektyvesniais šildymo būdais.
32,821 peržiūrų (-a)