1953 m. Grupelė Kretingos rajono Budrių septynmetės mokyklos septintokų. Centre – Stasiukas. Stanislovas Lygutas. Basas. Kaip ir šalia stovintis draugas.

Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.

Rimti vaikystės reikalai
Kai tik kur aptinku Budrių vietovardį, iškart vaizduojuos vienplaukį guvų berniūkštį, kurs basas dyžė šių apylinkių takais ir lauko vieškelėliais. Lyg suaugęs jis visokius reikalus tvarkė. Nors dažniau nevalgęs nei privalgęs. Nubėgdavo pas brolį į Karteną – jis duonos turėjo. Dirbo vadinamajame „kooperatyve“. Ir Budriai jau buvo lyg savas kiemas, nes ten mokykla. Žinojo ir kur Kretinga, nors ši veik už penkiolikos kilometrų nuo namų.
Apie Stasiuką čia pasakoju. Sužinojau, kad jis nuo Budrių. Būdavo, dar auštant jau lekia jis pustekinis Kretingon. Iš Nausodžio kaimo, kurs netoli Budrių, iš mamos namų. Krepšelyje kelios dešimtys dailiai sudėliotų ir aprištų kiaušinių – į turgų! Į Kretingos turgų, kuris visada gausus ir ankstyvas. Visus penkiolika kilometrų pustekinis ir bėga. Vėluoti į turgų negalima. Į turgų niekas nevėluoja, kas savo prekę parduoti nori. Ir berniūkštis iš Nausodžio turi spėti kartu su visais – su pėsčiais ir su vežimais važiuotais. Ir jis rimtas turgaus dalyvis. Jei ne kiaušinius, tai savo priuogautas uogas taip pat pustekinis į turgų lakindavo.

Interneto platybėse aptikta labai sena Kretingos turgaus nuotrauka.

Krautuvė, kuri iki šiol kvepia
Gražus ir įdomus būdavo senų laikų kaimiškas turgus. Kretinga iki pat šiol natūralaus grožio išsaugojus turi. Nors ir viskas naujoviška. Prieš kokius septynis dešimtmečius čia sueidavo turtas ir vargas, tvirta patirtis ir menkysta klasta, čia tikros žinios ir nuogirdos maišydavosi išvien su arklių prunkštimu, ratų tarškesiu ir žmonių balsais.

Kretingos centras 2021 m. spalį.

Visame tame spalvingame šurmulyje susirasdavo vietą ir žvitrus Nausodžio berniūkštis. Kiaušinių siūlo. Buvo Kretingoje algą gaunančių tarnautojų. Perka. Kaip nepirks, jei nebūsi brangininkas. Stasiukui svarbu kaip galint anksčiau parduoti. O pardavus, tai jau tiesiai ir greitai bėgti krautuvėn. Manysite – saldainių? Ne! Ne saldainių. Duonos. Laikas buvo po karo, kai viskas nualinta, ir daugeliui nebuvo nieko svarbiau už paprastą duoną.
Atbėga berniūkštis krautuvėn su kapeikomis saujoje. Eilė. Po karo prie duonelės visada eilė. Laukia ir Stasiukas iš Nausodžio. Kartais sulaukia, nuperka kepaliuką duonelės, o kartais ir nebelieka. Nebėra. Neužtekdavo visiems. Štai, kodėl svarbu kuo anksčiau į turgų – kad spėtum į krautuvę, kol ten dar duonelės yra.
Ta krautuvė, kurioje basas berniūkštis iš Nausodžio duonos už parduotus kiaušinius laukdavo, kvepėjo iš tolo. Visą gyvenimą toji Kretingos krautuvė kvepėjo. Kaip kad kvepia gimtinė, kaip kad kvepia gimtieji namai. Ir pati gimtoji Žemaitija – jos žemė, jos laukai ir žmonės. Kuo tolyn laikas, tuo šventesni gimtinės vaizdai regisi. O ypač tie dori, geri kaimynai, kaimo žmonės. Visiems taip, kas turėjome laimę būti iš kaimo.
Stanislovas Lygutas iš Nausodžio
Ir kas gi tas basas guvus berniūkštis, tas Stasiukas? Tai Stanislovas Lygutas, gimęs 1938 metais Nausodžio kaime, netoli Budrių. Nuo Kretingos žiūrint – už Raguviškių, už Minijos.
Prie Stanislovo ir prie šių Budrių pargrįšime vėliau. Dabar pasuksim „į kitas lankas“. Nes Budriai dar yra ir kiti.

Tolimas 1991-ųjų kovas
Buvo ankstyvas 1991-ųjų pavasaris, pirmosios kovo dienos. Jos pasitaikė ramios, šiltos. Laukuose jau čyreno vyturiai, iš žemelės ėjo žiemiško įšalo garas – tarsi alsuotų žemelė šventa, prieš pradėdama didį metų darbymetį… Kas esame iš kaimo, tas žinome tą pavasarinę vyturėlių muziką, tą garuojančią ir lyg švytinčią laukų ūkaną. Keliais važiuoji ir jauti žemelės nubudimo šventę… Būrelis žemaičių kultūrinio sąjūdžio entuziastų, iš kažkur parvykdami, buvome susiderėję užsukti dar ir į Kretingą. Į muziejų, kur jau įvairių idėjų, minčių ir pasiūlymų kupina dirbo Vida Kanapkienė.
Užsukome. (Muziejus tada buvo gerokai kitoks, nei dabar.) Be visa kita, buvome pakviesti į nedidelį senojo vienuolyno kiemelį.

2021 m. spalis. Budriai. Kretingos rajonas. Lyg senolė žvelgia į kelią trobelė, laikdama pasirodant savo vaikų.

Tuo metu gal dar nebuvo baigti visi vienuolyno sugrąžinimo vienuoliams formalumai, nes po supažindinimo su istorine bažnyčia, visi laisvai sugužėjome į tą nedidelį vidaus kiemelį, apsuptą aukštokų sienų. Senus amžius liudijo ir pastatai, ir akmeninis grindinys. Iš už mūrų pro jų aukštį sklido jau bevakarėjančio kovo dangaus šviesa. Saulelės spinduliai vienoj pusėj buvo atsimušę į mūrų viršų, kiemelis užlietas jaukios pastelinės šviesos. Dabar jau žymi kretingiškė, ilgametė ir didelius darbų kalnus nuvertusi bei tebeverčianti muziejaus direktorė V. Kanapkienė pakalbėjo apie Kretingą, apie vienuolyną, apie visa ko pradžią Kretingoje. Susitikti su mumis atėjo ir šviesiausio atminimo Ignas Jablonskis.
(Bus daugiau.)

 38,597 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes