Virginija Leščiauskienė.

„Švyturyje“ paskelbus prieš 50 metų darytą Kartenos vidurinės mokyklos abiturientų nuotrauką, atsiliepė iki šiol Kartenoje gyvenanti Virginija Viluckytė-Leščiauskienė. Ne taip dažnai ji prisimena mokyklos laikus, nes ta praeitis jau tikrai gana tolima. Tačiau prieš dešimtmetį grįžusi gyventi į Karteną, ji pasirinko gana simbolišką gyvenamąją vietą – įsigijo butą buvusiame mokyklos bendrabutyje. Kaip teigė Virginija, gimtinės trauka nenugalima.

– Man teko gyventi Jonavoje, dirbti azotinių trąšų gamykloje. Gyvenau ir Klaipėdoje, tačiau to miesto nepamėgau. Ir iki šiol jis man nemielas. Pamenu, kai iš Jonavos reikėdavo grįžti namo – o su vyru dažniausiai važiuodavome traukiniu, – tai nuo Telšių išgirdus kalbant žemaitiškai visada pagalvodavau: o, jau esu namie. Kartena traukė, gal esu įpratusi nuo mažumės, kad mano aplinkoje turi būti erdvė, gamta, kaimas.
Mūsų klasė buvo labai draugiška. Baigus 8 klases įvyko klasių pertvarkymai, į devintą klasę susirinkome 32 mokiniai. Ją papildė mokiniai iš Budrių, Kūlupėnų, kitų apylinkių ir net iš Kretingos. Kai daug mokinių – tai buvo gerai, rečiau kviesdavo prie lentos atsakinėti.
– O kaip Kartenos mokykloje atsidūrė net kretingiškis? Juk taip toli važinėti?
– Nežinau visų smulkmenų, bet Kretingoje jis buvo kažką „prisidirbęs“, tai už bausmę mokytis jį perkėlė į Karteną. Buvo toks Antanas, puikus vaikinas, ką jis Kretingoje galėjo prikrėsti – nežinia, bet pas mus jis niekuo per daug neišsiskyrė, buvo kaip ir visi. O kad toli važinėti – tai ir kiti klasiokai rytais važinėdavo iš kaži kur. Tada jokių mokyklinių autobusiukų nebuvo, ne kartą atsitikdavo, kad į maršrutinį autobusą tiesiog netilpdavome, tekdavo į mokyklą po keletą kilometrų eiti pėsčiomis.
– Spėjant dabartinės Kartenos mokyklos pastato amžių, matyt, pradinėse klasėse mokėtės kažkur kitur?
– Taip, pradinė mokykla buvo dabartinėje klebonijoje. Abiejuose pastato aukštuose buvo klasės, o iš kiemo pusės buvo nedidelė patalpėlė, ten buvo mokyklos bufetas. Galėjai gauti bandelių, spurgų, baisiai saldžios arbatos. O vidurinė mokykla buvo medinė, dabartinės slaugos ligoninės vietoje. Naują mokyklą Kartenoje pastatė, kiek pamenu, 1966 metais, ten pradėjau mokytis nuo penktos klasės. Bet ir senieji mokyklos pastatai ne iš karto išnyko, nes juose liko sporto salė, kai kurie kabinetai, pionierių kambarys, stalių dirbtuvės. O prie naujosios mūrinės mokyklos sporto salė ir valgykla buvo pristatyti vėliau.

Draugės nuo pirmos iki vienuoliktos klasės – Virginija ir Regina.

– Kaip pamenate savo klasę? Ar gerai sugyvenote?
– Patys sakydavome, kad buvome „mirtina“ klasė. Net tą Antaną, mums atsiųstą iš Kretingos, mes labai draugiškai priėmėme. Jau per išleistuves jis prisipažino, kad labai bijojo patekti į Karteną, buvo neaišku, kaip bus priimtas, sutiktas, o po to jis nenorėjo net pagalvoti apie sugrįžimą į Kretingą.
– Kokie prisiminimai likę apie pradines klases, kurios buvo klebonijoje?
– Gal ryškiausi įspūdžiai liko iš žiemos laiko. Tada gyvenome Žadeikiuose, į mokyklą reikėjo važiuoti autobusu. O ta mašina buvo nedidelė, keleiviai į Karteną pradėdavo rinktis jau nuo Ilgųjų Pievų, tai be rimtesnių grumtynių į autobusą sunku būdavo patekti. Jeigu neįtilpai – eini pėsčiomis. Rytais mokykla būdavo prišildyta, krosnys prikūrentos, tuo užsiimdavo valytojos. Turėjome labai gerą pradinių klasių mokytoją – Stefaniją Galdikienę. Tai ji mus, žiemą iš toliau atėjusius, visada sustatydavo, apžiūrėdavo, jeigu batai pilni sniego ar drabužiai sniegu aplipę – nurengdavo mus, aplink pečius būdavo virvės – padžiaudavo batus ir drabužius. Ji labai mumis rūpinosi, tiesiog kaip mama. Nežinau, gal ir kitose klasėse taip būdavo, nes krosnys stovėjo visur, tačiau tos detalės labai įstrigo.
– Kaip keitėsi mokytojai ir santykiai su jais vyresnėse klasėse?
– Prisimenu, ar ne penktoje klasėje turėjome rusų kalbos mokytoją Titovą, pamenu tik jo pavardę. Mums jis buvo labai geras, dargi lyg klasės auklėtojas, o mes jo neklausėme. Labai neklausėme. Ir aš pati buvau tarp tų neklaužadų. Padirbo jis metus – ir išvažiavo. Sunku dabar paaiškinti, kodėl jis mums nepatiko. Kita rusų kalbos mokytoja buvo Viršilaitė, labai puiki mokytoja. O svarbiausia – ji buvo visiems teisinga. Deja, ne visi mokytojai buvo tokie teisingi. Žinau, kad daug kas vertino matematikos mokytoją Kaknevičių. Matyt, jis buvo geras specialistas, iš mūsų reikalavo daug, gal dėl to jam prilipo pravardė „kirvis“. Tačiau jo vertinimo sistema tikrai buvo bloga, sakyčiau – nesąžininga. Geresnius pažymius paprastai gaudavo mokytojų, agronomų, pirmininkų vaikai, o kas iš toliau, iš prastuomenės – tie būdavo nuvertinti.

Abiturientai su savo pirmąja mokytoja Stefanija Galdikiene.

– Tai turėjo skaudinti? Juk tokių dalykų nepaslėpsi?
– Taip. Aš nuo pirmos klasės viename suole sėdėjau su Regina Mačernyte. Mudvi mokėmės geriausiai, sėdėjome paskutiniame suole, o priešpaskutiniame – Zina Gūžytė ir Loreta Stanevičiūtė. Buvome neišskiriama ketveriukė, klasėje visada pasirinkdavome tokią strategiškai gerą, patogią vietą – kuo toliau nuo mokytojų akių. Kaip nepadėsi draugėms, juolab, kad Zinai ir Loretai matematika sekėsi prasčiau. Tai per matematikos kontrolinius aš apdalindavau savo drauges „špargalkėmis“ arba tiesiog duodavau nusirašyti. Tačiau jeigu aš padarydavau klaidų – tos pačios būdavo ir pas drauges. O vertinimai? Jeigu Zinai vertinimas „keturi“, man – „trys“, jeigu jai „penki“, man – „keturi“. Ir panašiai. Šiais laikais gal būtų įmanoma užprotestuoti tokius vertinimus, o tada būdavo tiesiog skaudu. Po daugelio metų tą dalyką mokytojui Kaknevičiui aš pasakiau. Manau, jis tai įvertino.
– Ar dar išliko kokie santykiai su buvusiais klasiokais?
– Nelabai. Po mokyklos baigimo išsibarstėme kas kur. Ar ne penkios merginos baigė pedagogikos mokslus Klaipėdoje, trys vaikinai iš aštuonių studijavo Vilniuje, visų net nežinau. Klasės susitikimą darėme pirmaisiais metais po mokyklos baigimo, tada susirinko apie 20, o kai buvo baigimo 25-metis, mūsų klasiokų susirinko jau tik trylika. Kai kurių klasiokų nemačiau nuo pat mokyklos baigimo… Kai „Švyturyje“ pasirodė mūsų klasės vinjetė, parašiau visiems – gal renkamės pažymėti penkiasdešimtmetį? Kol kas niekas neatsiliepė. Bet gal grupelė vis dėlto susirinks…

 51,110 peržiūrų (-a)

75% LikesVS
25% Dislikes