Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.
(Tęsinys.)
Buvo saulės rojus Budriuose
Taigi vieną itin puikią 2021-ųjų spalio dieną susiruošiau žygin: į Budrius! Pro Kretingą, Raguviškius, per Minijos slėnį. Pasiekėme Nausodį. Apie jį vėliau. O Budriai… O Budriai tarsi specialiai ruošėsi susitikti – rudenio auksu viskas apipilta. Diena saulėtai skaisti, su žydru dangumi ir puošniais baltais debesėliais. Ruduo nuauksinęs visus medžius. Ypač beržus, kurių miestelio centre nemažai. Ir kiekvienas lapelis švytėjo lyg aukso lakštelis. Švyti ir šviečia. Tądien buvo visiškas saulės rojus Budriuose. Nė šlakelio kadaise matytos pilkumos. Sena medinė bažnyčia, kurios net nelabai įsidėmėjus per aną tolimą greitą ir pilką Budrių pervažiavimą, ir ta dabar švietė skoningai atnaujinta, įgavusi grožio, lengvumo, išskirtinio žavesio. Ypač žvelgiant iš prūdo pusės. Aukšta graži varpinė, ir ji atnaujinta. Visa kas šventiškai švietė. Tik ieškok, kaip čia tinkamiau viską pafotografavus, tos šviesos, to rudeninio aukso pasisėmus.
Toliau – jauki alėja buvusios mokyklos link… Tuščia ir tyli. Pafotografuoju ir čia tą filosofinę rudens tylą ir tuštumą… Kaip keistai nutyla gyvenimai, ištuštėja nuo vaikų balsų klegėjusios alėjos.
Grįžtame į kaimelio centrą. Kairėje nuo šventoriaus vartų – tuščia erdvė, senas medinis pastatas. „Geltuonasis noms“. Pasirodo, taip budriškiai jį vadina.
Istorinis Budrių namas. Ir toji aplinka, ir tas tarpas tarp šio namo ir šventoriaus turi savo paslapčių. Stasiukas Lygutas papasakojo. Prieisime dar prie tos šypsenėlę keliančios paslapties…
Patiko Budrių autobusų stotelė. Ji medinė, kaimui labai pritinkančios meistrystės. Žvalgausi, ieškau, kaip atpažinti kadais pro mašinytės langą matytus pilkus Budrius. Bandau atsekti tą senesnį namą, kurio kieme sėdėjo ana kaimo Motina, anoji Pramotė ir sėdėdama skaldė baltus šakalius. Atsekiau! Kaip tik priešais Budrių autobusų stotelę.
Vienos durys su spynele, o kitos praviros… Einu į jas, pasibeldžiu. Jokio žmogaus po Budrius nebuvo matyti, o čia atsiliepė balsas. Vyriškas. Sako, ne taip seniai čia tegyvenantis. Bet mano minimą moterį spėjo gerai pažinoti. „Pernai mirė. Regina ji buvo. Tuoj prisiminsiu pavardę…“ Bet nespėjo prisiminti. O mokyklos, sako, nebeieškokite. Nebėr jokios. Na, pastatas yra. Neikit, sako, nė artyn – įsijungs signalizacija. Svirpliai ten auginami.
Pati žemelė gal gyva…
Svirpliai… Ar jie ten mokykloje svirpia, užėmę klases?
Kažkodėl pamąstymai apie svirplius buvusioje mokykloje filosofiškai liūdni. Ta tyla rudens auksu apipiltuose Budriuose aiškiai liudijo visai kitą gyvenimą, nei kadais čia žmonių gyventas. Negirdėti lauke nieko. Jokio garso. Niekas nei eina, nei važiuoja, nei vaikai klega. Nė vištos patvoriais nesikapsto, joks gyvulėlis nemykia. Prie dažno prigesusio trobesio daržų, ir tų, nebematyti. Lyg be gyvasties viskas. Išskyrus geranorišką žmogų, pakilusį nuo sofos, kurs nelabai seniai Budriuose gyvena ir kuris sakė, kad čia „nieko nebėr“.
Nebėra šakalių skaldytojos Reginos. Nematyti ir šakalių. Tik tas auksinio spalio šventinis spindėjimas…
Na, kas uždraus manyti, kad pati žemelė yra gyva, kad jaučia, kas ilgai ir gražiai apie ją svajojo… Tad pasikvietė ji – pati Budrių žemelė – tokią dieną aplankyti ją. Aplankyti tokią dieną, kai visi pašaliai čia skaisčiausiu rudens auksu saulėje spindėjo. Nesvarbu, kad jau nutilęs gyvenimas aplinkui. Toks istorinis tarpsnis dabar – kaimiško klegesio nebėra. Sugrįš kada nors. Bet kiti ir kitaip.
Puošnumo Budriai turi! Tai retoko stiliaus, kurs vadinamas „kurortiniu“, medinė bažnyčia. Suremontuota, derančiai nudažyta, atnaujinta. Ir varpinė. Ir vartai. Stovi visa tai tik kaip tylus ir gražiai atrodantis paminklas buvusiam laikui. Ir užklystančiam neabejingam prašalaičiui stabtelti, fotoaparatu paspragsėti.
Čia Stasiuko Lyguto takai
Turint dabarties laikų fotoaparatą, vien džiaugsmas fotografuoti. Nereikia taupyti kadrų. Tad ir fotografuoju iš visų pusių tą geltoną namą šalia bažnyčios, kuriame, regis, ir bus buvusios anų laikų valdiškos įstaigos. Nebereikalingas. Dar šiek tiek saugomas nuo sugriovimo. Aplinkui jau nei medelių, nei darželių. Greta lyg tai buvęs kažkada daržas, nes dalgiu apkapotos vešlios piktžolės. Einu aplink ir fotografuoju. Vienoje vietoje jau atsivėrusi betrūnijančio sienojus dalis – kur gi tas laikas, kurgi tie amžiai, kai šitas sienojaus medis dar girioje žalias žaliavo, kai tvirti vyrai jį nurentė, tvirtą ir trobą statė… Jau nebebus kam papasakoti. Šiame name yra veikusi vietos valdžios įstaiga. Sužinojau tai iš to paties berniūkščio, kurs basas pustekinis keliolika kilometrų į Kretingos turgų skubėdavo…
(Bus daugiau)
8,800 peržiūrų (-a)