Tikriausiai sunku būti nuginčyti žavingą Kartenos miestelio grožį, atsiveriančią įspūdingą panoramą ant Kartenos piliakalnio, vaizdingose vietose taip pat dunksančius Sauserių, Martynaičių, Gintarų, Gaudučių, Vėlaičių piliakalnius. Niekam nepaslaptis, kad Salantų regioninio parko teritorijoje esantį miestelį su nuolat putojančia Minija gaubia daugybė pagoniškųjų ir krikščioniškųjų palikimų, sakralinių kultūros dalių: Laumės akmuo, lurdas, koplyčia, kryžių nešančio Kristaus skulptūra, jau tradicija tapusi šventė „Kuršių genties vartus pravėrus“ ir t.t. Tačiau susitikę su Kartenos bendruomenės pirmininku Mariumi Meškausku kalbame ne tik apie turistus pritraukiančius kultūros paveldus, bet ir apie kitas ne ką mažiau svarbias miestelio sudedamąsias dalis: bendruomenę, jos džiaugsmus, sopulius, vizijas…
Kartenos bendruomenės pirmininku Marius Meškauskas tapo beveik prieš metus. Ir nors kaip pats sako, kad jo pirmininkavimo bagažas yra labai mažas, tačiau bendruomeniniame gyvenime sukasi seniai. M. Meškauskas jau 15 metų dirba kūno kultūros mokytoju Kartenos mokykloje – daugiafunkciniame centre, vadovauja sporto Klubui „Kartena“, yra Kretingos rajono tarybos narys, kitaip tariant, aktyviai sportu ir visuomeniniu gyvenimu užsiimantis žmogus. Marius pripažįsta, kad „nors teigiami pokyčiai tikrai per šiuos metus matosi, vis tik norėtųsi, kad postūmis būtų didesnis, bet tuo pačiu reikia suprasti, kad niekas prie trumpą laiką greitai nesigauna“. Bendruomenės pirmininkas pasidžiaugia miestelio gyventojų iniciatyva atrestauruoti tautodailininko Antano Klovos sukurtą koplytstulpį, kurį Kartenos bendruomenei padovanojo 750 jubiliejaus proga: „Buvo Kartenoje trys koplytstulpiai bet ir vieną iš jų gal audra nugriovė, gal kiek buvo papuvęs, bet kokius penkis metus pragulėjo nuvirtęs. Žmonėms tai buvo tarsi sopulys, kad niekas koplytstulpio neatstato, lėšų neskiria. Tad mums su bendruomene, su meistrų pagalba pavyko šią vasarą atrestauruoti ir pastatyti. Taip pat parke atsirado nykštukai“. Taip pat priduria kad visai neseniai su bendruomene pirmą kartą, gal kiek nedrąsiai, dalyvavo Rusnėje vykusioje Lietuvos žuvienės virimo čempionate, tikintis, kad kitais metais daugiau žmonių prisijungs.
Paklaustas apie Kartenos bendruomenės išskirtinumus, Marius ilgai nedvejoja „mus išskirtinai vienija sportas, ypatingai virvės traukimas. Prieš tris metus mūsų vyrukai tapo Lietuvos virvės traukimo čempionais, pernai tik finale pralaimėjome. Šešis metus iš eilės esame sportiškiausia seniūnija Kretingos rajone“. Todėl nekyla nuostabos, jog karteniškių iniciatyva šią vasarą miestelyje vyko virvės traukimo, Lietuvos galiūnų čempionatas, suvažiavo stipriausios šalies komandos, atvyko svečių iš Latvijos. „Susibendraujam su komandom, jie pastebi, kad mūsų krašte susidomėjimas sportu yra didžiulis, todėl nori atvažiuoti“, – sako Marius. Nors kaip pats M. Meškauskas teigia, jog galiūnus atsivežti kainuoja 5500 eurų, tačiau problemų su rėmėjais nebuvo: „Čia gal mano aktyvumas, bet rėmėjai mielu noru paremia tokius dalykus, nes mato, kad yra nauda ir žmonėms, miesteliui. Lygiai taip pat ir savivaldybei – jie mato, kad bendruomenė atsigaunanti, atjaunėjanti, tad skiria finansavimą.“.
Pasakodamas apie Kartenos bendruomeninį gyvenimą, Marius nesistengia vaizduoti vien tik idealaus miestelio portreto, nevengia atkreipti dėmesio į problemas, kurias tikisi, kad eigoje pavyks įveikti ar bent jau sumažinti. Be abejonės, bendruomenės pirmininkas norėtų, kad miestelyje atsirastų ir kitos dominuojančios sritys, bet, supranta, kad joms reikia įdirbio. Jo manymu, itin svarbu, kad žmonės nustotų galvoti, jog bendruomenė yra kažkoks atskiras darinys, į kurį patenka tik išrinktieji. M. Meškauskas atviras: „Neišvengiamai mažų miestelių yra tokia blogybė – apkalbos. Iš karto pradeda kalbėti, kad tai išriktųjų klubas, mes nepriklausom, ką apie mus pagalvos ir t.t. Reikia suprasti, kad tikrai yra žmonių, kurie labai jautriai į tai reaguoja. Ir apie save esu prisiklausęs įvairių dalykų. Esu matomas žmogus, apkalbų neišvengsiu, tačiau stengiuosi nuo to atsiriboti. Yra žmonių, kurie dirba, yra žmonių, kurie apkalbas skleidžia“. Anot pašnekovo, karteniškiai žino, kad į apkalbų lygio diskusijas jis nesivelia, kadangi tai veda į niekur: „vienintelis vaistas prieš apkalbas – nesivelti į papildomas diskusijas“.
Tuo pačiu, M. Meškauskas atkreipia dėmesį, jog pasigenda glaudesnio ryšio su Kartenos seniūnija: „seniūnija rūpinasi miestelio, kelių priežiūra, infrastruktūra – tuo kas vizualiai matoma. Tačiau labai svarbu, kad visi nuspręstume ko labiau reikia, bendrai iškeltume kokios problemos yra matomos“. Vieną iš pavyzdžių pateikia ūkininko, seniūnaičio Gintaro Žiobako iniciatyvą – įrengti Kartenos stadione apšvietimą, kurį pavyko įgyvendinti bendradarbiaujant su seniūnija. Nors bendruomenės pirmininkas džiaugiasi įgyvendinta iniciatyva, tačiau nuogąstauja, kad vis tik stadionas yra prasčiausios būklės Kretingos rajone, o norinčių sportuoti vis daugėja, ypač jaunimo tarpe: „Mes esam sportiškiausia seniūnija jau šeštus metus iš eilės, bet mūsų stadionas visame rajone yra pačios blogiausios būklės. Žmonės nori bėgioti, sportuoti, bet nėra galimybės, nes yra išlikęs iš sovietinių laikų senovinis šlakas, nuo kurio kojos, batai tampa juodi“.
Be abejonės, Kartena gali pasidžiaugti turinti daug stiprių ūkininkų, verslininkų, pavyzdžiui Kartenos naminė duona, turinti Tautinio paveldo produkto sertifikatą, žvakių fabriką „Geralda“, kuris yra ne tik didžiausias Lietuvoje, bet ir Europos mastu užima itin reikšmingą vietą, o kartu sukuria daug darbo vietų. Taip pat dėl palankios infrastruktūros vis labiau įsitvirtina baidarių punktai ir kt. Maža to, bendruomenės pirmininkas pasidžiaugia, jog ūkininkų, verslininkų noriai suteikiam parama įgyvendinant renginius šventes yra labai juntama: „Pas mus yra labai daug stiprių ūkininkų, verslininkų, kurie niekada neatsisako, gal tiktai kartais reikia juos pačius paraginti, paprašyti“.
Kaip Marius Meškauskas sako, jog Kartenoje yra visos galimybės gyventi: „yra ambulatorija, mokykla, parduotuvės, pašto problemos išsisprendė, kuomet padarė restruktūrizaciją, bažnyčia, kas nėra visose seniūnijose, neužilgo atsidarys ir laidojimo namai. Sugrįžta žmonių gyventi į savo tėvų namus Kartenoje, grįžta ir mano buvę mokiniai. Tačiau, kad labiau atsigautų gyvenvietė reikia asfalto, kadangi labai pagreitėtų susisiekimas su Klaipėda“. Bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad Kalniškių bendruomenė yra vienintelis kaimelis Kretingos rajone, kurį įmanoma pasiekti tik žvyrkeliu „tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės yra žvyrkelis, o turint asfaltą Kalniškiai – Raguviškiai, tuomet iki Klaipėdos teliktų 30 km.“ Anot Mariaus, šis probleminis klausimas dažnai buvo aptariamas, inicijuojamas, buvo renkami parašai, bet visuomet atsimušama į šabloniškus atsakymus: „Sulaukiam iš Susisiekimo ministerijos, iš Aplinkos apsaugos ministerijos, kadangi čia žvyrkelis, ir iš Kultūros ministerijos, kadangi yra lankytinas objektas Kartenos piliakalnis, klasikinio atsakymo – jūs esate eilėje, laukite. Tačiau žmonėms tokie atsakymai yra netinkami“.
Paklaustas apie vizijas, kurias norėtų įgyvendinti būdamas bendruomenės pirmininku, Marius užtikrintas: „Mano vizija, kad miestelio žmonės aktyviau įsitrauktų, dar labiau bendruomeniškumas kurtųsi. Mums Kartenoje labai reikia stadiono renovacijos. Turim didelę upę, žvyrduobes, bet neturim pliažo, kur gyventojai galėtų maudytis su vaikais. Yra prie kapinių apleista teritorija, kurią sutvarkius būtų galima tai įgyvendinti, nes dabar kitiems patogu ten šiukšles vežti. Aišku, kažkas gali akcentuoti, kad šalia yra kapinės ir negalima maudytis, bet reikia tą požiūrį keisti, nes tuoj pradės kurti mitus, jog kažkas iš kapinių bėga, todėl pliažo negali toje vietoje būti. Taip pat dar yra tokia vizija, jog ant Kartenos piliakalnio atsirastų vėliava, kuri matytųsi pravažiuojantiems pagrindiniu keliu, tačiau nežinau ar tai įmanoma, kadangi tai vieta archeologinės paskirties. Vis tik žvelgiant į dabartį – Kartenoje yra visos galimybės gyventi. Čia yra gyvas, ramus gyvenimas, ko nėra didmiesčiuose“.
Ir iš tiesų, Kartenoje tvyro labai jauki atmosfera, kuomet išlieka jausmas, jog norisi dar kartą sugrįžti. Ir ne tik dėl kultūrinio, gamtinio paveldo, bet ir dėl žmonių geranoriškumo. Atvykusi į Karteną gatvėje pasiteiravau vietinio gyventojo Vlado, kaip rasti mokyklą. Jis nė nesudvejodamas lyjant lietui mane palydėjo, kad nepaklysčiau ir rasčiau reikiamą vietą. Vladas kaip pats sako „nuo vaikystės čia gimęs, čia augęs ir čia pasensiu. Dirbau darbą su kultūra susijusį – esu baigęs kino mechaniką“. Padėkojusi už jo skirtą laiką, neabejingumą, jis tarstelėjo su ašaromis akyse: „Aš noriu padėti kiekvienam. Žmogus man ne priešas“.
Alma LAUŽONYTĖ
