Suderinti pokalbio laiką su iš Kretingos kilusia boksininke, Pasaulio ir Senojo žemyno pirmenybių čempione Gabriele Stonkute nėra lengva. Vis tik įtemptoje sportininkės dienotvarkėje atsirado laiko pakalbėti apie pasirinkimus, karjerą, ateities planus.
– Esate kilusi iš Kretingos. Kada supratote, kad boksas nėra tik laisvalaikio praleidimas, nėra tik sportas, bet noras sieti ateitį?
– Taip, esu kilusi iš Kretingos, Tolių kaimo. Šiuo metu mažai randu laiko sugrįžti namo, bet stengiuosi bent kelis kartus per pusmetį. Daug kas priklauso ar labai įtempti metai. Pamenu, kai 2016 metais išvykau į pirmąsias varžybas Serbijoje ir pamačiau, kokio aukšto lygio yra sportininkės, tada supratau, kad aš taip pat noriu būti tokia gera. Boksas pirmoji mano lankyta sporto šaka ir nuo pirmos treniruotės „užsikabinau“, pamilau ir likau joje.
– Buvo pasvarstymas išbandyti kitas sporto šakas?
– Kai pačioje pradžioje pradėjau lankyti boksą, buvau svarsčiusi apie krepšinį, bet treneriai greitai mane perkalbėjo.
– Kaip pakinta visapusiškas Jūsų, kaip sportininkės, pasirengimas dirbant su skirtingais treneriais? Kas ypatingai Jums svarbu santykyje su treneriu?
– Išties labai pakinta. Kiekvienas treneris turi savo taktikas, pastebi naujus dalykus, ką galbūt reikėtų patobulinti, pataisyti. Kalbant apie darbą su treneriu – man labai svarbu, kad galėčiau juo pasitikėti.
– Mokėtės Kretingoje, vėliau persikraustėte gyventi į Panevėžį, šiuo metu studijuojate Lietuvos sporto universitete Kaune. Ar gyvenamosios vietos keitimas Jums sukelia papildomų iššūkių?
– Šiuo metu studijuoju Treniravimo sistemas, esu trečio kurso studentė. Gyvenamosios vietos keitimas man jau yra tapęs įprastu procesu, tai nesukelia sunkumų. Sakyčiau, man tai netgi patinka (juokiasi). Galbūt vieninteliu iššūkiu tampa nauji žmonės. Man, kaip sportininkei, aplinka yra labai svarbi sudedamoji dalis. Erdvė turi būti jauki, nevaržyti manęs, mano veiklos.
– Ar sudėtinga derinti sportinę veiklą su studijomis universitete?
– Kol kas nėra sunku derinti studijas ir sportą, kadangi tai yra sporto universitetas, pritaikytas sportininkams. Dėstytojai ir universitetas labai palankiai, supratingai žiūri į tai, kad tenka praleisti daug paskaitų. Tačiau džiaugiuosi, kad yra sudarytos sąlygos vėliau atsiskaityti. Todėl niekada nebuvo iškilusi pasirinkimo dilema: studijos ar sportininkės karjera.
– Jūsų pergalių sąrašas įspūdingas. Pavasarį tapote pasaulio čempione. Finale nugalėjote lenkę Oliwią Toborek. Spalį laimėjimų kraitis papildytas Europos čempionės titulu. Pranokote taip pat Lenkijos sportininkę Martyną Jancelewicz. Ar psichologinis, techninis pasirengimas kinta kovojant įvairiuose etapuose su skirtingomis varžovėmis?
– Labai kinta. Viena ir ta pati technika netinka. Kiekviena varžovė yra skirtinga ir kiekvienoje kovoje reikia vis naujos taktikos. Labai padeda kovų analizavimas ir žinojimas, kokią taktiką pritaikyti. Tačiau visais atvejais svarbu ir technika, ir psichologija, ir fizinė jėga… Turi būti balansas tarp visų išvardintų elementų. Jei vieno nebus – grius ir visi kiti.
– Kokios mintys aplanko suvokiant, jog esate pirmoji Lietuvos boksininkė šalies istorijoje, iškovojusi auksą vyrų ir moterų čempionatuose? Ar tai prideda papildomą atsakomybės jausmą, o galbūt nuo tokių dalykų atsiribojate?
– Labai malonus jausmas, net sunku apsakyti, bet tuo pačiu jaučiu didelę pagarbą ir atsakomybę. Kuo pasirinkimai didesni, tuo jų daugiau ir didesnių norisi. Juolab, kad jų ir reikalaujama.
– Kas vyksta jūsų galvoje prieš žengimą į ringą?
– Sunku pasakyti. Prieš žengiant į ringą beveik visada būnu rami, galvoju kovos planą. Bet kai jau esu ringe, atrodo, kad visos mintys dingsta, būna juoda galvoje ir tereikia dirbi savo darbą.
– Kaip manote, kokia jūsų stiprioji pusė, kuri tampa pavojinga varžovėms?
– Galbūt mano psichologija? Esu užsispyrusi, pati save motyvuoju ir visada stengiuosi parodyti norą laimėti labiau nei varžovės. Sportas man yra hobis. Visa tai darau su didele meile.
– Jūsų kasdienybėje yra improvizacijos ar dažniausiai viskas sustyguota?
– Tikrai yra improvizacijos, bet dažniausiai viskas vyksta pagal planą. Yra rutina, kurios laikausi: rytinė treniruotė, paskaitos, asmeninių reikalų tvarkymas, poilsis prieš vakarinę treniruotę, vėl treniruotė. Treniruočių rutina būna labai įvairi, priklausomai nuo laikotarpio. Šiuo metu vyksta ruošimasis Lietuvos čempionatui. Kitais metais prasidės atranka į Paryžiaus vasaros olimpines žaidynes. Tačiau laisvu metu stengiuosi skirti laiko pabūti su artimais žmonėmis, draugais, pažiūrėti filmą ar kita.
– Ar tenka patirti emocines duobes? Kas padeda nepalūžti?
– Sunkiausia yra atsitiesti po skaudžių pralaimėjimų ir atrasti noro vėl grįžti į salę. Anksčiau tokių sunkių momentų būdavo dažniau, bet dabar lengviau visa tai priimu. Einu į salę taisyti savo klaidų. Noras siekti daugiau padeda nepalūžti!
– Ačiū už pokalbį.
21,111 peržiūrų (-a)