Atminimo ženklu Pasaulio tautų teisuolių antkapius žymintis architektas Tauras Budzys yra pirmasis toks žmogus pasaulyje

Lapkričio 10-ąją Kretingos senosiose kapinėse pažymėtas Pasaulio tautų teisuolės Marijos Savickienės kapas. Tai yra pirmasis Kretingoje ir 314-sis šios idėjos iniciatoriaus, iš Vilniaus kilusio architekto Tauro Budzio pažymėtas kapas.
Atminimo ženklu Pasaulio tautų teisuolių kapus žymintis architektas Tauras Budzys yra pirmasis toks žmogus pasaulyje. Tai yra unikalus reiškinys. Žymėdamas Marijos Savickienės kapą T. Budzys pasakojo, kad žymi ne tų žmonių kapus, kurie gavo Žuvusiųjų gelbėjimo kryžių, bet pagal „Yad Vashem“ sąrašą – kurie yra gavę Pasaulio tautų teisuolių diplomą.

Žymint kapus nelyja lietus
Atkreipiant dėmesį į Pasaulio tautų teisuolių skaičius, Lietuva tiek Europoje, tiek pasaulyje yra antroje vietoje. Lietuvoje pagal miestus pirmauja Kaunas, pagal regionus – Žemaitija, o šalia Druskininkų yra kaimas Gerdašiai (prie pat Lietuvos ir Baltarusijos sienos), kuriame šiuo metu gyvena 38 žmonės, tačiau kapinėse yra palaidota 13 Pasaulio tautų teisuolių. Juokaudamas T. Budzys tarsteli, kad iš to kaimo reikia siųsti žmones į Seimą, gal sąžinės daugiau būtų.

Pagalbą vienas kitam simbolizuojantis atminimo ženklas pagamintas iš žalvario lydinio. Prie ženklo idėjos realizavimo ir įgyvendinimo prisidėjo skulptoriai Jonas Gencevičius ir Antanas Šėmis.

Architektas T. Budzys, dalindamasis savo veiklos patirtimi, pasakojo, kad dažniausiai pats ieško Pasaulio tautų teisuolių kapų, pasitelkdamas internetą, draugus, pažįstamus. Per ketverius metus trunkančią veiklą T. Budzys pastebėjo, jog žmonės retai kreipiasi į jį dėl kapo pažymėjimo.
Patį pirmąjį kapą vilnietis pažymėjo 2018 m. liepos 11 d. Iš pradžių šia idėja architektas pasidalino su dukra, menotyrininke Barbora, su kuria kartu kuruoja sukurtą internetinį puslapį „Teisuolių atminimas“. Ir nors T. Budzys šiek tiek dvejojo dėl šios veiklos vykdymo, kadangi tai reikalauja ir asmeninių finansinių lėšų, tačiau dukros paskatintas lig šiol atkakliai tęsia itin prasmingą bei unikalią veiklą. Architektas pastebėjo, jeigu ne pandemija, būtų dar daugiau padaręs.
Tuo pačiu T. Budzys atkreipė dėmesį, kad žymint Pasaulio tautų teisuolių kunigų kapus, o šie, kaip žinoma, palaidoti šventoriuje, reikėjo tartis su tos parapijos kunigu. Todėl taupant laiką, pusbrolio kunigo parekomenduotas, dėl šio klausimo kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferencijos generalinį sekretorių. Po vyskupų konferencijos susitikimo T. Budziui buvo išduotas išskirtinis raštas.
Taip pat Vyskupų konferencija nutarė, kad apie architekto T. Budzio veiklą būtina paskelbti Vatikano valstybės žiniose. Tad šiai žiniai pasiekus popiežių, šis tarė: „Tegul bus palaimintas tas žmogus, kuris pirmas žymi Pasaulio tautų teisuolių kapus. Tegul bus palaiminti jo darbai“. Pats T. Budzys pastebi, kad per ketverius metus, jam žymint kapus, niekada nelyja lietus.
Anot T. Budzio, Pasaulio tautų teisuolių vardų suteikimas yra svarbus ir prasmingas mūsų šalies istorinis palikimas – pilietinės iniciatyvos pavyzdys, kurį turime žinoti ir puoselėti.

Išgelbėjo aštuonis žydų vaikus
Pasaulio tautų teisuolės M. Savickienės dukterėčia Aurelija Poškuvienė „Švyturiui“ pasakojo, kad jos mama mažai bendravo su seserimi Marija, todėl nėra išlikę pernelyg daug istorijų apie jos gyvenimą. Tačiau niekas negalėjo nuginčyti Pasaulio tautų teisuolės meilės vaikams, mokytojos veiklai. Aurelija svarstė, kad jos, kaip ir tetos, pasirinktas mokytojos kelias, atsidavimas ugdymo procesui tikriausiai yra užkoduotas genuose: „Yra šaknys, nuo kurių nepabėgsi“. Kalbinta Aurelija įsitikinusi, kad nėra svetimų vaikų, tai ypač atspindi ir M. Savickienės pasiaukojantis, žmogiškumą simbolizuojantis elgesys.
Leidinyje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ (1990 m.) rašoma, jog vokiečių okupacijos metais mokytoja yra išgelbėjusi iš Kauno geto aštuonis vaikus, paslėpusi, parūpinusi jiems globėjus. Paskutinė jos išgelbėta mergaitė, kurią išbadėjusią

Pasaulio tautų teisuolė Marija Savickienė 1990 m.

ji parsinešė maišelyje, Marija įsidukrino, pakrikštijo Nijolės vardu, o vėliau, pasibaigus karui, atidavė tėvui.

Pasibaigus karui, mažosios Nijolės (vėliau pakrikštytos Mirjan) tėvas Hilė Ręstas sugrįžo gyvas ir sveikas prie M. Savickienės durų slenksčio ir atsiklaupęs ant kelių prieš mokytoją, neištaręs nė žodžio, pabučiavo jai rankas. Minėtame leidinyje taip pat rašoma, kad šalia stovėjusi penkiametė mergaitė klausė: „Kodėl šitas dėdė klūpo? Kodėl verkia? Mama, pasakyk, kad neverktų…“
Manoma, kad tai buvo sunkiausia mokytojos gyvenimo diena, kadangi mergaitę mylėjo kaip savo pačios pagimdytą dukrą. Išvykus mažajai Nijolei, ji savo gyvenimą sukoncentravo pedagogikos tarnystei, siekdama mokiniuose įskiepyti gerumo, doros, gailestingumo jausmus.
Tačiau Mirjan niekada nepamiršo meile apgaubusios M. Savickienės. Jos pagarbos, dėkingumo prisodrintas laiškas ją išgelbėjusiai pedagogei Marijai:
„Brangiausioji mama, buvau laiminga ir labai jaudinausi sužinojusi, kad Izraelio vyriausybė nusprendė apdovanoti Jus už tai, kad padėjote belaisviui Elinui ir kitiems, suradote patikimus vairuotojus, kurie vežiojo pabėgusius į mišką pas partizanus geto belaisvius, už tai, kad išgelbėjote ir mano trapią gyvybę. Elinas, aš ir visi, kuriems Jūs padėjote sunkią valandą, siunčiame Jums karščiausius sveikinimus. Šia proga bus įteiktas Jums medalis ir sodinamas medis atminimo sode „Teisuolių alėjoje“. Aš paaiškinau, jog Jūs dėl sveikatos ir solidaus amžiaus negalite atvažiuoti ir paprašiau, kad man būtų leista pasodinti medelį Jūsų garbei … Mirjan.“
Yra žinoma, kad M. Savickienės garbei Mirjan dar kartą buvo pakrikštyta Marijos vardu: Marija – Mirjan Lazarus.
Pasaulio tautų teisuolių vardas Marijai Savickienei suteiktas 1982 metais.

 8,406 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes