Vėjuotą ir lietingą sausio 12-sios vakarą grupė karteniškių paminėjo laisvės gynėjų dieną. Prie kultūros centro buvo uždegtas laužas, sudainuotos Sąjūdžio laikų dainos, po to svetainėje prie karštos arbatos susirinkusieji dalinosi prisiminimais apie Sausio 13-ąją.
Ta tragiška ir valstybės likimui lemtinga diena ir naktis ją išgyvenusių neužsimirš niekada. Kretingos kultūros centro Kartenos skyriaus vedėja Janina Vaičekauskienė prisiminė, kad 1991 metų pradžioje gyveno tuometiniame mokyklos bendrabučio kambarėlyje. Bendrabutyje tik kur ne kur buvo radijo aparatai, o televizoriai – visiška retenybė. Kažkuri iš gyventojų merginų vėlyvą vakarą prabėgo per visą antrą bendrabučio aukštą belsdama į visas duris ir šaukdama: „Karas prasidėjo, prasidėjo karas!“. Po to visi gyventojai susirinkę klausėsi ir žiūrėjo, kas vyksta Lietuvos sostinėje.
O tiesioginiu Sausio 13-sios įvykių dalyviu tapo karteniškis Juozas Tamošauskas. Jis pasakojo, kad Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavo nuo pat jo įsikūrimo 1988 metais. Kaip Žemdirbių Sąjūdžio atstovas jis buvo išrinktas ir pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą.

Juozas Tamošauskas.

„Sąjūdžio suvažiavime aš šį tą pasiekiau. Pirmiausia, reikalavau, kad pramoninių prekių parduotuvės šeštadieniais dirbtų iki 15 valandos, o tada buvo, kad apskritai jos nedirbdavo. Antra, kad žemdirbių turgai, vykę sekmadieniais, būtų perkelti į šeštadienius. Reikalavome, kad Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčia būtų grąžinta tikintiesiems ir, ketvirta, kad tęstųsi Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ leidyba. Viskas taip ir įvyko“, – pasakojo J. Tamošauskas.
Pagal karteniškio reikalavimus, kuriuos aktyviai palaikė ir kiti Sąjūdžio suvažiavimo dalyviai, nuo 1989 m. balandžio visos pramoninių prekių parduotuvės pakeitė darbo grafikus, kolūkiečių turgūs pradėjo veikti šeštadieniais.
Tačiau labiausiai įstrigo grupės karteniškių kelionė į Vilnių 1991 metų sausy. Važiavo tiek, kiek tilpo į senų laikų latvišką mikroautobusiuką „Latvija“. Važiuojant klausydami radiją išgirdo raginimą žmonėms telktis Vilniuje prie televizijos bokšto. Ten nuvykę pamatėme, kad žmonės iš tikrųjų iš įvairių pusių supa bokštą, stovi, dainas dainuoja. Ten ir jis paskubomis sukūrė dainą, kurios žodžius žino gal ir ne vienas: „sustokim, sustokim, sustokim žemaičiai, sutokim aukštaičiai, sustokim visa Lietuva…“
„Buvome dainingi žmonės, vienas mūsų turėjo armoniką, tai prie mūsų grupelės pradėjo jungtis vis daugiau žmonių. Pabuvę prie televizijos bokšto, vėliau važiavome aplankyti sovietinės kariuomenės užimtų Spaudos rūmų. Pamatėme, kad prie įėjimo į rūmus stovi du rusų šarvuočiai, prie priėjome arčiau ir vėl užtraukėme dainą. Rusai tuoj užvedė šarvuočių variklius, ėmė į mus leisti baisius dūmus, savo kulkosvaidžius barškinti. Ką veiksi, netrukus ir iš ten išvažiavome. Pasukome prie Seimo rūmų, o ten – tikra žmonių jūra. Dega laužai, žmonės dainuoja ir dainuoja. Kiek įvairiausių dainų skambėjo!“ – kalbėjo Juozas.
Kai visi praalko, prisiminė, kad mašinoje yra sumuštinių. Bet jų neprireikė – kiek žmonės buvo prisinešę maisto, vaišių, kiek skanių sriubų virė kareiškose virtuvėlėse…
„O kopūstienę ragavau tokią skanią, kad mano žmona tokios neišverda“, – šyptelėjęs prisiminė Juozas.
Baigiantis sausio 12-ai, artėjant vidurnakčiui, įtampa vis augo. Žmonės jautė, kad kažkas bus, kažkas turi įvykti. Bet tada jam atrodė, kad rimti įvykiai turėtų prasidėti pirmadienį, kai žmonės bus priversti eiti į darbą, jų sumažės prie Seimo ir televizijos bokšto. O 1991 metų Sausio 13-oji buvo sekmadienis. Apie naktinį televizijos bokšto šturmą karteniškiai išgirdo autobusėlyje, jau grįždami į namus.
„Rusai ir tada apsiskaičiavo. Jie užėmė bokštą, pražudė tiek nekaltų mūsų žmonių, o prie Seimo gi stovėjo kilnojamoji televizijos studija ir iš jos neilgai trukus atsinaujino TV transliacijos, o iš Sitkūnų prie Kauno veikė radijas, kurio rusai net nepuolė, visam pasauliui pranešęs apie įvykius Lietuvos sostinėje“, – pasakojo Juozas.

 11,296 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes