Vertinant Kretingos rajono savivaldybės tarybos paskutiniųjų kadencijos metų pradžią galėjo aplankyti viltis, kad bent jau per likusius mėnesius politikai suras sutarimą, nusiramins ir blaiviai pagalvos bei įvertins, kokį politinį palikimą ir atsiminimą jie paliks gyventojų galvose. 2022 m. pradžioje bent du ženklai galėjo suteikti panašių vilčių: teismas grąžino merui padėjėją ir patarėją bei tarybos sekretorių, o savivaldybė už nepastatytą sporto kompleksą iš bankrutavusių rangovų vis dėlto išsireikalavo draudimą – 228 tūkst. eurų. Nors buvo reikalaujama, kad draudimas siektų 517 tūkst. Eur, tačiau ir mažesnė suma buvo neabejotinas laimėjimas.
Tačiau jau žiemą koją pakišo ta nelemtoji korona. Kai dėl įtarimų artimiesiems susirgus korona, meras Antanas Kalnius turėjo izoliuotis ir pranešė dirbsiąs nuotoliniu būdu, vicemeras Dangiras Samalius pareikalavo mero pasiaiškinti, kaip atrodys tas darbas. Anot vicemero, merui nuotolinis darbas nenumatytas Tarybos darbo reglamente. Nors Reglamentas buvo keistas, jau visa Taryba galėjo dirbti nuotoliniu būdu, tačiau atskirai apie „nutolusį“ merą nebuvo pagalvota. Smulkmena, dar kartą sukėlusi aistras. Tiesa, precedentas D. Samaliaus priekaištams buvo, nes anksčiau meras buvo draudęs administracijos direktoriui Egidijui Viskontui, patyrusiam traumą, dirbti nuotoliniu būdu.
Aistrų neatvėsino ir viešas Tarybos nario Dariaus Petreikio „kraštiečių“ frakcijos vardu pateiktas pasiūlymas Tarybos daugumai susitaikyti su opozicija, pradėti konstruktyvų darbą rajono žmonių labui. Deja, sausio mėnesio Tarybos posėdis buvo vienas karščiausių.
Priešprieša vis tęsėsi. Pavasarį vėl daugybė iečių buvo sulaužyta svarstant ir tvirtinant mero metinę ataskaitą. Tarybos dauguma išplatino pranešimą, kuriame buvo teigiama, kad „su didžiuliu pasididžiavimu mero pristatomas projektas nė iš tolo neprimena solidaus dokumento nei savo forma, nei turiniu“. Dauguma įvertino, kad mero pateiktas tekstas labiau primena literatūrinį kūrinį, nei dokumentą, turintį tapti teisės aktu. Tarybos posėdyje neišlaikęs įtampos meras A. Kalnius mestelėjo frazę, kad „elgsis kaip Putinas…“ Ir vėl – aistros, komentarai, tyrinėjimai, bambėjimai, pasmerkimas. Čia daug nepridursi – viešai kalbant būtina valdytis netgi nepatogiausiose situacijose.
Stebint Tarybos narių darbą bemaž visą kadenciją, neapleidžia nuojauta, kad daugiausia energijos, netgi savotiško „tiriamojo darbo“ buvo skirta smulkmenoms, detalėms, vos pastebimiems niuansams, kurie būtų padėję nustatyti – ar „nepaslydo“ kuris nors, ar nepažeidė kokio įstatymo, ar tik neieškojo kokios nors naudos sau. Demokratinėje visuomenėje panaši kontrolė – puikus dalykas, užtikrinantis piliečių dalyvavimą valstybės valdyme, kovojant su korupcija. Tačiau ar visada Kretingos savivaldybės tarybos nariai savo kolegas ar administracijos vadovus pagrįstai „siuntė pas etikus“ – klausimas atviras. Juk neretai „politinės audros“ sukildavo tik todėl, kad nesusipažinta su kokiu seniai galiojančiu įstatymu, sprendimu, potvarkiu ir pan. Ar ne todėl buvo pradėtas „linčiuoti“ administracijos direktorius Egidijus Viskontas, vadovavęs darbo grupei, kuri svarstė savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto naudojimą. Merui pasirodė, kad svarstant, kur perkelti rajono žvejų ir medžiotojų klubą (o E. Viskontas – klubo narys), direktorius pažeidė viešuosius ir privačius interesus.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nusprendė, jog Savivaldybės administracijos direktorius, dalyvaudamas posėdyje ir nenusišalinęs svarstant klausimą dėl patalpų skyrimo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriui (LMŽDKS), pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatas. VTEK taip pat pasiūlė Kretingos rajono savivaldybės tarybai ir merui svarstyti E. Viskonto tarnybinės atsakomybės klausimą.
Praėjusių metų pavasaris buvo gražus, saulėtas ir šiltas. Tačiau jokio atšilimo tarp Kretingos rajono politikų santykių taip ir neįvyko. Gegužę driokstelėjo žinia: meras rengia interpeliaciją administracijos vadovui E. Viskontui. Už ką? – kaip praradusį pasitikėjimą, nes nesugeba vadovauti administracijai, dėl įstrigusių sporto komplekso statybų, Kretingos miesto ir Pranciškonų gimnazijos stadionų rekonstrukcijos… Ir dar meras, pats teikęs tarybai administracijos direktoriaus kandidatūrą, suabejojo, ar Viskontas turi 4 metų vadovaujančio darbo patirties, o dar lyg ir pritrūko kažkokių papildomų dokumentų. Mėnesį trukusi nežinia išsisprendė Tarybos posėdyje: dauguma balsavo už E. Viskontą.
„Gera žinia“ iš mero lūpų tą pavasarį neaplenkė ir visų Kretingos seniūnijos gyventojų. Kilo mintis į Rūdaičius perkelti seniūnijos administraciją. Gyventojai sukilo prieš, surinko parašus, kuriuos meras žadėjo tik padėti į stalčių. Bet demokratija nugalėjo: merui teko įsiklausyti į gyventojų reikalavimą ir seniūnijos administracijos perkėlimo plano atsisakyti. Tačiau viešas kalbėjimas apie gyventojų parašų „dėjimą į stalčių“ tikrai neatrodė demokratišku veiksmu.
Visą vasarą Kretingos ore vis kirbėjo savivaldybės administracijos direktoriaus likimo klausimas: liks ar neliks, gaus nuobaudą ar ne. Galų gale tarybos sprendimas jam buvo palankus, tačiau pats E. Viskontas pareiškė, kad rugsėjį jis trauksis iš pareigų. Taip ir įvyko.
Rudenį vyko ir kiti audringi politiniai dalykai. Dar kartą byrėjo, keitėsi tarybos dauguma. Šį kartą koalicijos partneriais nusivylė socialdemokratai, nes konservatoriai ir liberalai palaikė nepasitikėjimą buvusiu administracijos direktoriumi.
O meras, lyg turėdamas pačius prasčiausius pasaulyje viešųjų ryšių patarėjus, nutarė iš socialinio būsto į gatvę išmesti skurdžiai ir kukliai gyvenančią pensininkę. O buvo jau spalis. Politinių dividendų tikrai nesusikraus politikas, taip agresyviai, be jokios užuojautos (senutę mesti į gatvę artėjant žiemai!) pasielgdamas su žmonėmis. Nejaugi jam nežinoma taisyklė – nuoširdžiausia užuojauta ir didžiausia parama bus tik valdžios skriaudžiamam žmogui, bet ne valdininkui.
Pernai spalio pabaigoje – vėl naujas rajono valdžios kūlverstis. Nauji komitetų pirmininkai, jų pavaduotojai, nauja dauguma, naujas administracijos direktorius. Atsinaujinimas – tik keliems mėnesiams, tiek belieka iki naujų savivaldos rinkimų.
Mero pavaduotojos vietą užėmė Vitalija Valančiutė („Vardan Lietuvos“), administracijos direktore tapo Jolita Vaickienė. Jos vietą tarybos narių sąraše užėmė Alvydas Jonaitis, nuėjęs dirbti į Ekonominės plėtros ir ūkio komitetą.
Metų pabaigą vainikavo du įsidėmėtini įvykiai. Pirma – savivaldybė neapsigynė teisme ir „pralošė“ daug triukšmo kėlusį Jokūbavo keliuką. Antra – pats meras A. Kalnius surašė teismui ieškinį dėl kretingiškės pensininkės Elenos Simanauskienės iškeldinimo iš savivaldybei priklausančio socialinio būsto. Kaip teigė jos advokatas, tai išskirtinis atvejis teismo praktikoje, kad ne savivaldybės administracija, o pats meras teismui teikia ieškinį. Vėl „puiki“ mero viešųjų ryšių akcija, iki savivaldos rinkimų likus jau tik porai mėnesių…
Kokie bus kovo 5 d. savivaldos rinkimų rezultatai – nežinia. Tačiau stebint ir analizuojant besibaigiančios kadencijos tarybos „audringą darbą-nedarbą“ galima teigti, kad rinkėjų valia išrinkta „politinė mišrainė“ visiškai nepasiteisino. Nepasiteisino ne tik dėl labai margos politinės sudėties, nors ir tai svarbi detalė. Sunkoka įsivaizduoti, kaip save gali pateisinti žmonės, neturintys tvirtų, principinių politinių (ne asmeninių) principų, partinių programinių nuostatų, kas padėtų rinkėjams suprasti, įvertinti, kuri partija ar politinė jėga pajėgiausia ginti ar atstovauti dirbančiųjų interesus, kuri – verslininkus, kuri – ūkininkus. Kokią ir kieno atstovavimo funkciją gali turėti politikas, per kelių metų kadenciją keičiantis partijas ar frakcijas kaip kojines?
Dar „aukštesnės materijos“ būtų kalba apie tarybos narių politinę etiką, etiketą, politiko reputaciją. Galiu lažintis, kad dalis rajono politikų apie šias sąvokas girdėjo tik tolimą, neaiškų skambesį. Jeigu būtų kiek kitaip, tarybos ir komitetų posėdžiai vyktų kitaip, kalbos, diskusijos būtų kitokio turinio, visi gerbtų vienas kito laiką ir laikytųsi bent vienos taisyklės, kad posėdis, trunkantis ilgiau nei valandą, yra blogas posėdis.
Paradoksas, bet „ačiū“ koronai, „youtubui“ ir visiems kitiems IT stebuklams, atvėrusiems galimybę online (gyvai arba tiesiogiai) stebėti politikų „protų mūšius“. Nejučia prisimeni filosofą Džoną Loką (Locke; 1632- 1704), kuris vartojo sąvoką „tabula rasa“: tai reiškė kūdikio protą, neturintį jokio patyrimo ir todėl neturintį jokių žinių, idėjų kategorijų. „Tabula rasa“ – švari lenta. Naivi viltis, kad rinkėjai vieną kartą atidžiau pažiūrėtų ir įvertintų, kas toje „lentoje“ parašyta ar ant jos sudėta. Kol kas vis linkstame rinkti „savą chebrą“, labiausiai patikusius vyrus ar moteris, net nesusimąstydami, kur ta jų patikimo priežastis.
Kita vertus, galima vertinti, kad prieš rinkimus ne vienas susigundo draugų ar pažįstamų pasiūlymais „ateiti į sąrašą“, jį papildyti savo vardu ir pavarde. Susigundymo vertė – tapti savivaldybės tarybos nariu. O kas iš to? „Pabūsiu valdžioje, gal ką nuveiksiu, gal manęs kas bijos?“ Ar nėra pagrindo manyti, kad dalis dabartinės kadencijos tarybos narių galėjo vadovautis panašia nuostata? O kaip bus dabar? Kas pasikeis?

 34,440 peržiūrų (-a)

55% LikesVS
45% Dislikes