Su etnologų korifėjumi, profesoriumi Libertu Klimka kalbamės apie lietuviško margučio tradicinius raštus, svarbiausius Velykų laukimo akcentus bei išskirtines žemaičių velyknakčio budynes… Kaip svarbu išsaugoti bei pratęsti ankstesnes tradicijas ir priimti naujų radimąsi.
– Viename iš pokalbių esate minėję, kad pratęsdami tradicijas esame istorijos kūrėjai. Ar reikia kurti naujas tradicijas? Jeigu kurtume naujas tradicijas išliktume istorijos kūrėjais?
Neabejotinai gyvenimo realijos padiktuoja naujų tradicijų radimąsi. Pavyzdžiui, turime tradiciją šventiškai pažymėti stojimą į ES ir NATO. Minėjome karo Ukrainoje pradžią; minėsime ir pergalę! Valstybinės reikšmės įvykiai ypač sukuria sąlygas rastis naujoms tradicijoms. Lygiai taip tradicijomis apipintos tapo mūsų Vasario 16-sios ir Kovo 11-sios šventės. Kartais net senų laikų datas aktualizuoja mūsų laikmetis, pavyzdžiui, prabėgus 770 metų nuo Gedimino laiško parašymo sausio 25-oji tapo minėtina diena sostinei. Kai kurios svetimos tradicijos įsibruka pačios; pavyzdžiui, Vilniuje pradėta švęsti šv. Patriko diena, nors Lietuvoje neturime nei didesnės airių bendruomenės, nei ypatingo kultūrinio ryšio su Airija (na, nebent kad svetingai priima mūsų juodadarbius). Arba Helovynas, kuriuo barų savininkai stengiasi pakeisti Vėlines…
– Kokias Lietuvoje labiausiai pastebite nykstančias Velykų tradicijas?
– Geriau yra išlikusios šeimos tradicijos, menkiau – bendruomeniškosios, būdingos kaimui. Nebesigirdi Dzūkijos „lalaunykų“, nebestatomos sūpuoklės jaunimui, vaikai nelanko savo krikšto tėvelių. Antrą šventės dieną Žemaitijoje būta samdinių papročio nuplauti savo šeimininkams rankas. Paprotys radosi nusižiūrėjus į bažnytines misterijas, – kaip Pontijus Pilotas rankas nusiplauna, atidavęs Jėzų Kristų teismui. M. Valančius ir A. Pabrėža rašo, kad vėliau tai išvirto į jaunimo išdykėlišką laistymąsi vandeniu. O apskritai laistymosi vandeniu paprotys būdingas ir kitoms pavasario šventėms: tuo būdavo šaukiamasi lietaus dirvoje bręstančiam javui.
– Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas turi savas tradicijas. Kokias žemaičiai turi margučių marginimo tradicijas, kitus išskirtinius Velykinius ritualus?
– Išskirtinai įdomios yra Žemaičių velyknakčio budynės. Bažnytinę Šv. Velykų liturgiją sudaro keturios dalys: Šviesos arba Žiburių, Žodžio, Krikšto liturgijos ir Eucharistija. Laukdami Prisikėlimo, žmonės giedodavo Kalnus; tai liaudiškojo pamaldumo paminklas, visai savita Žemaitijos kultūros paveldo dalis. Ogi nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiuku arba žydeliu pokštai. Simbolinį Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma, apsiginklavusi mediniais kardais. Tokia tradicija išliko nenutrūkusi Pievėnų bažnytkaimyje. Žemaitijoje – Viduklėje, Nemakščiuose ir kitur – būta netgi bažnytinio lėlių marionečių teatro, rodančio Kristaus kančių kelią; apie tai rašė etnografas Balys Buračas. O Švėkšnos bažnyčioje yra išlikusios aukštos meninės vertės XVIII a. Kristaus karsto dekoracijos.
– Papasakokite apie baltiškas Velykines apeigas išlikusias iki šių dienų.
– Baltiškumas ten, kur sąlytis su tėviškės gamta… Tarkime, margučiai dažomi įvairių medelių žieve ar pumpurais. Sūpuoklėse dainuojama tam, kad javai ir linai aukšti augtų. Margučių ridinėjimas senovėje tikriausiai būdavo ne žaidimas, o apeiga… Apskritai, priešistoriniais laikais žmonės švęsdavo pavasario lygiadienį, kai sugrįžtantys paukščiai išgelbėdavo nuo bado. O lietuviško margučio tradiciniuose raštuose – archajiškasis pasaulio modelis, su simboline laiko ir erdvės struktūra. Tuo jie bene patys įdomiausi tarp kitų krikščioniškų tautų… Prisimindami lietuviškuosius šventės papročius tarsi prisiliečiame prie to tolimo laiko, kuris yra sustingęs ties tautos kultūros ištakomis, tarsi nutiesiame tiltus per šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius į baltiškąją proistorę.
– Kalbame apie Gamtos, pavasario atbudimą, prisikėlimą… O kas turėtų atgimti pačiame žmoguje?
– Pasaulio Išganytojo prisikėlimas neša viltį, kad pasaulis taps geresnis ir teisingesnis. O viltis teikia jėgų gražiais darbais tobulinti pasaulį!
– Kokios etikos ir estetikos svarbu nepamiršti susirenkant prie Velykinio stalo?
– Velykinių pusryčių stalas būtinai puošiamas pavasario žaluma: sudaigintų javų vazonėliu, susprogusių pumpurų puokštele. Pirmąjį margutį vyriausias šeimoje padalydavo visiems prie Šv. Velykų stalo susėdusiems. Tegu kiekvienas šeimos narys pasidalija savo darbų ir veiklos planais, siekiais ir svajonėmis. Gal ką šeima bendrai galės patarti, kuo padėti? Labai prasminga, kad vyriausieji šeimoje vaikams ir anūkams papasakotų apie savo vaikystę, kaip tada būdavo pažymima didžioji pavasario šventė. Tradicijos stiprina šeimą ir bendruomenę, taigi lietuvių tautą.
– Didžioji Velykų savaitė prasideda Verbų sekmadienį. Kuo reikšminga ši savaitė iki Velykų?
Kiekviena Didžiosios savaitės diena reikšminga tiek bažnytiniu, tiek ir tradiciniu požiūriais. Krikščioniškame liturginiame apeigyne Didžiosios savaitės dienos taip sureikšminamos. Antradienis ir trečiadienis – Šv. Petro išsižadėjimo ir Judo išdavystės apmąstymų dienos. Ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės priminimas; todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai. Penktadienį iškilmingai pagerbiamas kryžius; nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpas.
Kaimo tradicijose Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Sodas apgenėtas, arkliai išmaudyti. Penktadienis – tylos diena, Vėlių velykėlės. Su vaikučiais nueinama į kapus, parodoma jiems, kur ilsisi giminės prabočiai. Penktadienį iš bažnyčios atnešama pašventinta ugnis ir vanduo; tai bus patikima sauga gimtąjai apydėmei. Po velyknakčio išaušta džiugus šv.Velykų rytmetis; net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus… Aleliuja!
8,421 peržiūrų (-a)