„Švyturys“ 1967 m. balandžio 20 d. pirmiausia akcentavo pavasarinės sėjos reikalus. Tai – svarbiausias komunistų rūpestis! Apie tai rašė K. Juozaitis remdamasis Alkos kolūkio patirtimi.
Kolūkyje – 10 komunistų, kurie „smulkiai aptarė, kaip organizuos sėjos darbus“. Kolūkiečiai davė žodį baigti sėją iki gegužės 1 dienos. Kaip galima suprasti iš teksto, didžiausias kolūkiečių rūpestis sėjos metu – tai gendanti, nepatikima technika. Buvo skundų, kad vakare, sugedus technikai, neįmanoma gauti mechanizatorių pagalbos, netgi dėl smulkaus gedimo nežinia kur kreiptis, o darbai stovi. Tad komunistas P. Reifonas pasiūlė įvesti „dešimtadieninį budėjimą mechaninėse dirbtuvėse“, tam visi draugiškai pritarė.


Panašaus turinio laikraščio žinutės tokiu metu – ne išimtis. Tais laikais tai vadinosi „kova už derlių“. Alkos kolūkio kolūkiečiai tada pritarė, kad tais metais iš hektaro būtų išauginta po 14 centnerių grūdinių kultūrų, o miežių – net po 25 centnerius.
Tačiau didžiausia tos dienos laikraščio publikacija buvo skirta individualios statybos Kretingos mieste klausimams. Inž. J. Jablonskis parašė didelį probleminį straipsnį, kuriame išdėstė savo mintis apie tai, kad individuali statyba Kretingoje užgožė didžiules teritorijas. Jis piktinosi, kad miesto vadovams nematant individuali statyba išsiplėtė (pagal tuometinius gatvių pavadinimus) L. Giros, Pionierių, M. Gorkio, Vytauto ir net K. Požėlos gatvėse. „Miesto vadovams „nematant“ individualiais namais buvo užstatyta didelė dalis būsimojo centrinio parko (Poležaikino gatvės šiaurinė pusė ir Kanklių gatvė), antrojo tvenkinio šiaurinė dalis ir numatyto organizuoti žaliojo ploto Akmenos paupy dalis, nutiesiant Žilvičių ir Paupio gatves“.
Jo nuomone, Kretingos miesto užstatymo klausimas paliktas savieigai, problema išryškėjo, kai sunku rasti plotų visuomeninės paskirties pastatams bei daugiabučių statyboms. Jis rašo: „Keistoka. Dar 18 a. pirmojoje pusėje buvo paruoštas Kretingos miesto užstatymo planas ir jo buvo gana tiksliai laikomasi. Tuo tarpu 1949 m. sudarytas Kretingos užstatymo planas per pusmetį „paseno“ ir buvo užmirštas. Miesto centre beveik nekontroliuojami ėmė šeimininkauti individualūs statytojai“.


1966 m. buvo išduoti 97 leidimai 102 butų statybai, statybų tempas nemažės ir 1967 metais. O kaip vykdomasis komitetas aprūpins žmones sklypais, naujomis gatvėmis, komunikaciniais tinklais? J. Jablonskio nuomone, reikia vadovautis miesto generaliniu planu ir individualiai statybai skirti plotus tarp Vytauto ir M. Melnikaitės gatvių. Ten reikėtų atlikti ir projektavimo darbus. „Užstatymo instrukcijose nurodoma, kad sklypai individualioms statyboms gali būti skiriami tik po to, kai jau įrengtos gatvės“.
Tačiau dėl gana chaotiškų individualių statybų net miesto vykdomasis komitetas nelabai žino, kur yra naujos gatvės, o „apie jų projektavimą, žvyravimą, suprofiliavimą, vandens nuleidimą net negalvojama“. Gatves tvarko patys statytojai.
Autorius neigiamai vertina tai, kad žmonės stengiasi statytis kuo didesnius namus, turėti kuo daugiau kambarių, nes taip nesaikingai naudojamos statybinės medžiagos. Reikia statyti tik būtino didumo namus! Kadangi statybinių medžiagų trūksta, tai dauguma ne tik nenuleidžia rankų ar atsisako statybų, bet visokiai būdais stengiasi jų „susiveikti“. O tai sudaro „nedėkingo darbo milicijos organams“. Tai kokį namą būtų galima laikyti „saikingu“?
I. Jablonskio nuomone, 4-6 asmenų šeimai pakaktų 40 kv. m gyvenamo ploto ir 250 kub. m statybinio tūrio. Taip sutaupytume daug statybinių medžiagų ir „nereikėtų sukti galvos, kaip „suveikti“ plytų“.


Maža to, būtina skubiai svarstyti, ar 600 kv. m ploto sklypas ne per didelis individualiai statybai. Autorius pripažįsta, kad jame sunkoka išlaikyti 20 m sanitarinius atstumus tarp šulinio ir išviečių. Tačiau „20 m pločio sklypą duoti vienam butui prie gatvės tikrai jau nesaikinga“. Inžinierius toliau skaičiuoja, kiek kainuoja gatvės įrengimas. Pilnai įrengtos 12 m pločio gatvės 1 metras kainuoja apie 56 rublius. Pridėjus būtinas komunikacijas – vandentiekį, kanalizaciją, elektrą, telefono kabelį – kaina pašoka iki 80 rublių už 1 metrą. Jo pasiūlymas: „Reikia, kad individualių statybų sklypai į gatves remtųsi minimaliu pločiu“. Išeitis – statyti daugiabučius namus, o individualias statybas leisti tik išimtinais atvejais.
Nežinia, kokio atgarsio sulaukė tokie inžinieriaus pasiūlymai, tačiau kai kurie jo pasiūlyti gyvenamojo ploto individualiame name skaičiai primena „gulago filosofiją“: 40 kv. m šešių asmenų šeimai – tai tik kiek daugiau nei 6 kv. m asmeniui. Kaip kalėjimo kameros plotas.
Laikraštyje buvo ir linksmesnių žinių. Darbėnų kolūkio moterų taryba organizavo ekskursiją į Telšių istorinį muziejų. Labai patenkintos išvyka buvo kolūkietės Zita Garjonytė, Valė Šeputytė, Elena Dulkienė, Danutė Lapinskaitė. Darbėnų moterys jau planuoja ekskursiją į Taliną.


Balandis paprastai būdavo švaros mėnuo, tad buvo parašyta, kaip švarinasi Kartena. Apie tai rašė sanitarinės-epideminės stoties gydytoja D. Milašiūtė, Kartenos moterų tarybos pirmininkės pavaduotoja A. Stanevičienė ir „Švyturio“ korespondentas J. Kazitėnas. Visiems patiko Prano Beniušio sodyba Plungės gatvėje, tačiau už ūkinio pastato – šiukšlynas, sąvartynas. Panaši padėtis ir kitoje tos gatvės sodyboje pas Petrą Janušą – kiemas šiukšlinas, daržas užterštas, nėra šiukšlių dėžės. Didžiausia netvarka pamatyta Laukų gatvėje Alberto Dėkonto kieme – tikras muziejus! Patvory – kelerių metų atmatos, šiukšlės. Netoliese ir Alfonso Šlyžiaus sodyba: namas naujas, o aplinka – baisi, primena pokarinius griuvėsius. Tačiau daugiausia netvarkos – valgyklos kieme. Jau ne vienerius metus tarybos deputatai kovoja su ta netvarka, tačiau „pamazgų dėžė kiaura, iš jos teka murzini upeliai, šiukšlių dėžės nėra“. O valgykla priklauso „Gintaro“ restoranui. Pastebėta, kad gražiau ir tvarkingiau galėtų būti vaikų darželio aplinkoje.


Įdomi publikacija „Palanga prieš 60 metų“. Kaip ir galima tikėtis, istorija aprašyta iš „klasių kovos“ pozicijų. Tada Palangos malonumais „naudojosi tik turčiai ir dvarininkai“, kurorto reikalus tvarkė „Varšuvos gydytojai ir piniguočiai“. Didelis dėmesys rodomas Palangos pasiekiamumui sausumos transportu. Bėda, kad Palanga labai nutolusi nuo geležinkelio, artimiausios stotys – tai Liepoja ir Priekulė Latvijoje. O paprastas arklio vežimas nuo Liepojos iki Palangos kainuoja 15 rublių. O jeigu važiuoji geresniais ratais – tai kaina jau 25-30 rublių į vieną pusę. Autorius bėdavojasi, kad Palangoje kertami, retinami pušynai, kad net ant Birutės kalno teliko keletas pušelių.
Laikraščio numeris neapsiėjo ir be sovietinės propagandos. Šį kartą – kaip puikiai sovietijoje vyksta dujofikacija, kaip teka „dujų upės“. Beje, tos „dujų upės“ iki šiol neprieinamos daugeliui Rusijos gyventojų, jų butams ir namams, nes ilgiausi vamzdynai buvo tiesiami galvojant tik apie dujų eksportą į Vakarus.

 4,356 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes