Kretingos rajono kultūros centre gegužės 1 – birželio 30 d. eksponuojama fotomenininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Per Lietuvą – per Dievo sodą. Piliakalniai“. Juodai baltos gamtovaizdžių fotografijos kviečia lankytojus pažvelgti į urbanistinės geometrijos nesujauktą lietuviško kraštovaizdžio panoramą. Norintiems suprasti žmogų, jo kūrybą, fotomenininkas siūlo: „parodyk ką darai – aš pasakysiu kas tu toks esi“.
Žvelgiant į A. Aleksandravičiaus kūrybą tikriausiai daugelis pripažintų, kad menininko darbuose gausu paslapties, intrigos, galinčios susipinti tiek su chaosu, tiek su ramybe, o kartu sukurti šviesos ir kompozicijos dermę. Pokalbio metu fotomenininkas pasakojo, jog fotografijoje stengiasi būti objektyvus, nuoširdus, pagarbus ir kiek daugiau galima išlikti savimi.
Be kita ko, kūrėjas pastebi, kad neretai nuotraukos inspiruoja rašymą, o bendru vardikliu tampa jausmas. „Man patinka, kai mano tekstas koreliuoja su vaizdu arba vaizdas su mano tekstu. Galiu savo fotografijoje matyti vandens lašą, o rašyti apie skausmą“, – vaizdo ir teksto santykio jungtimi kūryboje dalinasi A. Aleksandravičius.
Lietuvos dailės teoretikas Virginijus Kinčinaitis pastebi, kad daugelis fotografijos meno gerbėjų A. Aleksandravičių žino kaip puikų portretistą. Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti praėjusių metų spalio mėnesį Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekoje eksponuotoje fotografijų parodoje „Žmonės, kuriantys Lietuvą“. Kretingiškiai iš 125 išskirtinių portretų, turėjo galimybę išvysti 30 asmenybių.
Tačiau per keletą pastarųjų metų fotomenininko kūryboje gausiai suklestėjo ir peizažo žanras. Žvelgiant į parodą „Per Lietuvą – per Dievo sodą“, V. Kinčinaitis pastebi, kaip fotografijose istoriniai motyvai ne tik, kad nesunaikinami, bet sugrįžta piliakalnių linijomis, rudeninio kelio provėžomis, virstantys į gamtos ir kultūros susitaikymo motyvus.
Algimanto Aleksandravičiaus įsitikinimu – kiekvienas žmogus privalo turėti credo, kuriuo vadovautųsi. Paties kūrybinis procesas visuomet atsiremia į dviejų asmenybių mintis: fotografo Jano Bulhako – geras fotografas vienu metu turi būti ir žynys, ir aukuras, ir auka – bei poeto Sigito Gedos – norint kitaip matyti reikia pasiskolinti iš paukščio ar žvėries akis. Kitaip tariant, jeigu norima pamatyti, užfiksuoti, perteikti kažką nepaprasto, turima į tai žvelgti kitomis akimis, tarsi paukščio ar žvėries, o visa tai, anot kūrėjo, yra ne technika, o jausmo, širdies dalykai.
4,645 peržiūrų (-a)