Nuo 1999 – ųjų metų, kai Europos kaimynų diena buvo pirmą kartą paminėta Paryžiuje – paskutinis gegužės penktadienis skiriamas kaimynų bendravimui ir solidarumui skatinti. Bent jau taip skelbia oficialioji statistika. O jei dar pridėsime, galbūt, niekam nežinomą faktą ir paskelbsime, kad paskutinis pavasario penktadienis, M-1 radijo darbuotojų iniciatyva, nuo 2011 metų paskelbtas kaip Nacionalinė vyrų diena – turėsime puikią progą pašnekinti šauniai įdomų pašnekovą. Taigi, šį sykį, „Švyturys“, besižvalgydamas po Kretingą, užtiko ir vyrą, ir kaimyną, galbūt ne tokį artimą, kaip esame pratę, bet ne mažiau žavų – graiką Stefanos Chorianopoulos, kuris šiuo metu darbuojasi šeimos įkurtoje desertinėje „Nuogne skanu“.
– Stefanos, kokie keliai Jūs atvedė į Lietuvą, į Kretingą?, – klausiame žaviai besišypsančio pašnekovo.
– Esu meilės emigrantas, mano žmona Inga yra vietinė, kretingiškė, – ima pasakoti jis.
– Kaip Jūs čia jaučiatės, ar netrūksta saulės, bendravimo, judesio?
– Taip, ilgiuosi savo gimtų vietų, bet tuo pačiu norisi pažinti šį kraštą, jo žmones, tradicijas, – sako Stefanos.
– Kuo Jums panašios ir kuo skirtingos lietuvių ir graikų tradicijos bei papročiai?
– Galima rasti nemažai panašumų tautiniuose kostiumuose ir austose juostose, varijuoja panašūs raštai, spalvos. Kartu su žmonos Ingos šeima, tarp lietuvių ir senųjų graikiškų drabužių ieškojome ir netgi radome visiškai tokių pat, identiškų tradicinių motyvų bei spalvų derinių. Graikijoje tradicijas mes labai puoselėjame ir tai, kas tradiciška – mums įprasta, mes naudojame tai kiekvienoje dienoje, kiekvieną akimirką. Lietuvoje, kiek pastebėjau, tradicijos labiau prisimenamos atėjus šventei ar tam tikrai datai. Bet tai tėra mano, kaip gerą pusmetį čia gyvenančio žmogaus pastebėjimas, – pridūria pašnekovas.
– Kokie lietuviški patiekalai bei valgymo įpročiai nustebino labiausiai? – teiraujamės.
– Man labai patinka šaltibarščiai ir cepelinai, o stebina tai, kad Jūsų virtuvėje labai daug keptų aliejuje, troškintų, sunkiai virškinamų patiekalų. Taip pat stebina įvairiausių mišrainių su majonezu gausa.
– Ar nepasiilgstate graikiško skonio? Kaip jį pavyksta čia susikurti?
– Labiausiai pasiilgstu daržovių, žolelių, net mėsos skonis čia yra kitoks, nei Graikijoje. Gyvenau mažoje bendruomenėje, saloje, kur viskas buvo auginama vietoje – klimatas, saulė, vėjas bei natūralumas duoda tam tikrą skonį bei kokybę. Todėl dabar, būdamas čia, nusprendžiau atsivežti pačių tikriausių, autentiškų Graikijos prieskonių, žolelių, sūrio, aliejaus, kuriuos naudojame savo desertinėje tiek saldiesiems, tiek nesaldiems patiekalams gaminti.
– Ar iki pažinties su būsima žmona buvote girdėjęs apie Lietuvą ar lietuvius?
– Iš sporto pasaulio žinojau Sabonį, Jasikevičių. Politika nesidomėjau, lietuviškų muzikos žvaigždžių irgi nebuvau girdėjęs.
– Graikijoje, turbūt, pažįstate visus savo kaimynus, gimines, o čia ar pavyko užmegzti draugysčių?
– Dabar mano šeima – žmona ir dukrytė, yra čia, taip pat labai šiltas ryšys su žmonos gimine, kartu dirbame, daug bendraujame, esame artimi. Draugų nėra daug, nes dabar labai trūksta laiko. Dirbdamas čia, susipažįstu su žmonėmis, juos pakalbinu, pažįstu kaimynus aplinkui. Džiugu, kad vietiniai žmonės smalsūs, linkę bendrauti. Vilniuje yra graikų bendruomenė, su kuria palaikau ryšį, taip pat bendruomenės yra Tauragėje, Kaune, Utenoje – susiskambiname, pasikalbame.
– Ką veikiate laisvalaikiu, jei jo, lieka?
– Savo malonumui groju tradiciniais graikiškais instrumentais, Graikijoje, su grupe esame turėję koncertų. Bet čia kol kas groju tik sau ir savo šeimai.
– Ar esate išmėginęs Baltijos jūros bangas?
– Ši vasara bus mano pirmoji vasara Lietuvoje. Visada atvykdavau rudenį arba žiemos metą, Kalėdoms. Kadangi gyvenau vienoje iš Graikijos salų, vandens stichija man artima, tad jūroje būtinai išsimaudysiu.
– Ilgą laiką su šeima gyvenote Graikijoje, Naksos (Naxos) saloje, kas buvo tas iniciatorius, kad, galbūt, reikia grįžti į Lietuvą, į žmonos gimtinę?
– Mačiau viziją, kad Lietuvoje mums gali pasisekti. Desertinių saldumynų, o ypač graikiškų skanėstų niša čia buvo laisva, tad buvau tas, kuris labai skatino grįžti ir kažką nepaprasto sukurti žmonos gimtinėje, tuo pačiu atnešant dalelę graikiškų tradicijų, spalvų bei skonio, – įkvepiančiai pokalbį baigia Stefanos ir pridūria – esu laimingas čia, kur mano šeima, kur pildosi svajonė sukurti kažką gražaus, jaukaus ir skanaus žmonėms, su kuriais mezgasi šiltas ryšys ir mažytės, nedidelio miestelio draugystės.
– Ačiū už pokalbį ir gražią kaimynystę.
32,221 peržiūrų (-a)