„Švyturio“ puslapyje pasirodė trumpas, informacinis mūsų žurnalisto Andriaus straipsniukas apie senosiose Kartenos kapinaitėse prabėgusį viesulą. Tuo metu žurnalistas buvo toje vietoje ir stebėjo poros minučių trukmės stipraus vėjo šėlsmą, kuris į orą trumpam kilstelėjo vazonus, žvakes, išvartė gėles. Kadangi ši stichija tetrūko akimirką ir ją matė tik tie, kas tuo metu buvo kapinaitėse – radosi skeptikų, ėmusių abejoti paviešintu faktu.

Tad „Švyturys“ nusprendė imtis gana įdomios uraganinio vėjo temos ir iš užmaršties prikelti 1981 – ųjų metų gegužės 29 – tą dieną, kai Širvintų miestelį sukrėtė stichinė nelaimė – vienas galingiausių Lietuvos stebėjimų istorijoje laikomas viesulas.

„Viesulas – lokalus meteorologinis reiškinys, panašus į piltuvą, kuris susidaro po galingu kamuoliniu lietaus debesiu ir dažnai pasiekia sausumos ar vandens paviršių, viską siurbdamas aukštyn ir mėtydamas į šalis. Viesulo aukštis paprastai būna apie 800 – 1500 m. Oras viduje ne tik sukasi horizontalioje plokštumoje, bet vyksta dar ir sraigto pavidalo oro judėjimas į viršų. Stichija pakelia dulkes, jos viduje kondensuojasi vandens garai, todėl matyti tamsios spalvos viesulo piltuvas.

Širvintų viesulo metu vėjo greitis siekė apie 60 – 70 m/s ( nustatyta pagal Boforto skalę). Šis uraganinis vėjas pakėlė į orą arklį, apvertė 8 t sveriantį traktorių, 6 km ilgio ir 2 km pločio ruože apgriovė 30 pastatų, aplamdė 45 automobilius, vienas žmogus žuvo, 32 nukentėjo“ – rašo oficialioji Vikipedija.

Aldona Jablonskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kitų šaltinių žiniomis – į orą pakeltas autobusas, nugriauta ar suniokota pusšimtis pastatų, užkabinta Draugystės gatvė, Sviesto ir sūrių gamykla, Melioracijos statybos ir montavimo valdybos aikštelė, taros cechas, buvę bendrabučiai.

Anuomet, po stichijos, pirmosiomis dienomis niekas nieko neskelbė, informacija bus slepiama nuo visuomenės. Tik patys širvintiškiai dalinosi tarpusavyje ar su giminaičiais, gyvenančiais kituose miestuose. Tuo metu buvau pradinukė, mums buvo prasidėjusios vasaros atostogos ir aš jau buvau pas močiutę kaime, Molėtų rajone. Labai ryškiai pamenu, kaip atėjusios kaimynės pasakojo apie stiprų, Širvintas nusiaubusį viesulą, vadintą „smerčiumi“. Ištempusi ausis klausiausi apie į orą pakeltą traktorių, aukštyn iškeltą ir tolyn nusviestą arklį, sugriautus namus, pieninę ir didžiulius nuostolius, kuriuos padarė stichija. Ypatingai mano dėmesį patraukė tokia gana mistinė istorija, skambanti neįtikėtinai: viena Širvintų močiutė, pas kurią viešėjo anūkai, prasidėjus stichijai, vaikaičius pakišo po pagalvėm ir pati pagalve apsigaubus sulaukė didžiulio viesulo, kuris, įsiveržęs į namus, išgriovė krosnį, išrovė dūmtraukį, viską išvartė, bet taip ir nepalietė žmonių, po pagalvėmis tūnančių.

– Matyt senolė labai pamaldi buvo, – visos, kaip viena, konstatavo mano močiutės draugės bei kaimynės, – turbūt ji šaukėsi Dievo globos, kas ir išgelbėjo jos ir anūkų gyvybes, – vis kartojo moterys.

Vaikystės prisiminimuose išliko to meto tikinčių moterų išvados: Dievo bausmė, Dievo rykštė, per silpnas tikėjimas ar jo nebuvimas. Anuomet kaimo žmonės taip suprato šios stichijos pasirodymą.

Beieškodama informacijos aptikau to įvykio liudininkę Aldoną Jablonskienę, kuri sutiko pasidalinti prisiminimais. Moteris tuo metu laukėsi, prasidėjus audrai, išbėgo iš pastato, buvo vėjo nublokšta, patyrė galvos traumą, bet jai pavyko pasveikti ir sėkmingai išnešioti kūdikį. Kalbiname ją:

– Gerbiama Aldona, papasakokite kur buvote, ką veikėte, kai prasidėjo Širvintų uraganas?

– Tuo metu dirbau sandėlyje, kažkas šūktelėjo: bėgam, pastatas griūna ir mes išbėgome, bet ne visos išbėgo, kitoms moterims durys užsitrenkė ir jos liko viduje. O mus, išbėgusias vėjas pradėjo nešioti, į akis pasipylė purvas, žvyras, aš rankomis užsidengiau akis ir stipriai jas spaudžiau. Tuo metu laukiausi, buvo keturių mėnesių nėštumas ir paskui, kai gimė dukrytė, ant jos vokų matėsi tokie lyg pirštų antspaudai, lyg pirštų galiukai. Moterys kalbėjo, kad besilaukiančiai negalima veido dengtis ar gaisrą, ar kokį siaubą pamačius, bet buvo kaip buvo – užsidengiau.

– Ar iki įvykio nejutote, kad kažkas gali nutikti? Ar nesapnavote kokio įspėjančio sapno, ar nejautėte nerimo?

– Ne, nieko nejaučiau, netgi neišsigandau prasidėjus stichijai, stengiausi valdyti situaciją ir laukiau, kad greičiau viskas baigtųsi, – pasakoja pašnekovė, – mes, kelios moterys, bėgome link plento ir turbūt, kažkurią akimirką buvau praradusi sąmonę, kad atsipeikėjusi matau: kabu ant tvoros. Dar geriau pažvelgiu – žiūriu ir kita draugė kybo. Na, galvoju, gerai, kad ne viena kabu, – juokiasi Aldona.

– Vienas iš ne tokių smagių dalykų, kad išbėgdama pagriebiau dvi fondų knygas, – tęsia pokalbį moteris, – ir tas knygas vėjas iš manęs atėmė, vieną sykį spėjau jas sugauti, vėjas tėškė mane ant žemės ir vėl atėmė, aš dar sykį sugavau, bet trečią sykį – vėjas plėšte išplėšė tas knygas iš rankų ir daugiau jų niekas nei matė, nei girdėjo, – pasakoja stichiją išgyvenusi liudininkė, – matyt kažkam tų knygų labiau reikėjo, – ji vėl juokauja.

– O paskui tik staiga viskas nurimo, nušvito ir pasirodė saulutė. Mes grįžome į savo teritoriją, viskas išvartyta, medžiai išrauti, moterys vaikšto, kai kurios verkia. Viena moteris ieškojo savo vaikų: jai vyras, baigiantis darbui, buvo vaikus užvežęs ir ji jų pasigedo. Mūsų pirmininkas Vytautas Stundžia, pamatęs, kad prasideda didžiulė audra, greit susisodino vaikus į automobilį ir išvežė į priešingą pusę, tad nei vienas vaikas, buvęs teritorijoje nenukentėjo.

– Ar šis įvykis paliko kažkokį pėdsaką, ar kažkaip paveikė, pakoregavo Jūsų gyvenimą?

– Taip, žinoma, niekada jo nepamiršau, prisimenu, pasakoju ir vaikams, ir artimiesiems. Daugelį mūsų išvežė į ligoninę, man buvo diagnozuotas smegenų sutrenkimas, ilgai gulėjau. Tuomet turėjau ilgus plaukus ir vėjas taip juos suvėlė, visokių šapelių prisuko, kad niekaip negalėjau iššukuoti, paskui tik grįžus namo, po truputį ploviau, šukavau, kol išsišukavo.

– Mergaitės labai laukiau, sakiau bus kaip bus, jei tokia Dievo valia – priimsiu ją, nieko blogo nebuvau padariusi, visą laiką buvau linksma, tikėjau, kad viskas bus gerai, – pasakoja Aldona, – o dukrytė kai gimė, buvo sveika, viskas gerai, tik labai įdomus dalykas: nuo pat gimimo, kiekvieną pavakare, apie 17 valandą, ji pradėdavo rėkti. Aš jau laukdavau su siaubu tos valandos, ko tik nedariau, ir nešiodavau, ir sūpuodavau, o ji parėkia, parėkia apie 15 – 20 min, nurimsta ir vėl viskas gerai.

– Vadinasi ta mergaitė, Jūsų dukrytė tos stichijos palytėta? – klausiu pašnekovės.

– Taip, manau, kad palytėta, – baigdama pokalbį sako ponia Aldona.

–  Dėkojame už prisiminimus ir linkime Jums gražios vasaros, be stichijų ir uraganinio vėjo.

Savo skaitytojams primename, kad apie Širvintų viesulą sovietinė spauda kurį laiką vengė rašyti. Pirmosios, gana sausokos žinutės pasirodė po įvykio praėjus savaitei, o išsamiau įvykis aprašytas buvo tik po gero mėnesio, 1981 – ųjų metų liepos 7 dieną, laikraštyje „Tiesa“, o vėliau ir žurnale „Švyturys“, su kuriuo mus sieja bendras vardas.

 

 2,748 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes