Kodėl Žemaitijos miestai ir miesteliai švenčia 770 metų sukaktis?

Kuršo aktui 770

Iki XIII am­žiaus da­bar­ti­nė Šiau­rės Va­ka­rų Že­mai­ti­ja – že­mai­čių dou­ni­nin­kų ir do­ni­nin­kų tar­mių te­ri­to­ri­ja – bu­vo ap­gy­ven­din­ta kur­šių. Šio am­žiaus įvy­kiai lė­mė, kad šiau­ri­nės ir pie­ti­nės Kur­šo da­lių li­ki­mas iš­si­sky­rė. Kur­šo šiau­rė bu­vo už­val­dy­ta Vo­kie­čių or­di­no li­vo­niš­ko­sios ša­kos ir il­gai­niui su­lat­vė­jo, o pie­ti­nė ta­po Že­mai­ti­jos da­li­mi. Šian­dien bu­vu­sio­se kur­šių že­mė­se gy­ve­na že­mai­čiai, iš­si­ski­rian­tys sa­vi­ta dou­ni­nin­kų tar­me, ku­rio­je kal­bi­nin­kai įžvel­gia ir kur­šių kal­bos su­bstra­to (pvz., bū­da­mi va­ka­rų bal­tais, kur­šiai vi­sur vie­toj lie­tu­vių ar lat­vių dvi­bal­sio ie ta­rė ei, prie­bal­sius š, ž kur­šiai kaip ir va­ka­rų bal­tai bu­vo pa­ver­tę s, z. Kur­šių kraš­to var­dy­nui bū­din­ga prie­sa­ga -ng- (pvz., Bab­run­gas, Gan­din­ga, Kre­tin­ga, Pa­lan­ga…), ku­ris bu­vo bū­din­gas ir prū­sams bei jot­vin­giams. Tai ro­do kur­šių kal­bos ar­tu­mą va­ka­rų bal­tams. Kur­šių te­ri­to­ri­jo­je daug vie­to­var­džių su prie­sa­ga -al-, -alis, -at-, -ate: Bur­ga­lis, Ger­va­lė, Kre­tin­ga­lė ir t. t. Že­mai­čiai iš­sau­go­jo ir kai ku­riuos kur­šiš­kus žo­džius, pvz.: py­lė, zui­kis, cy­ru­lis, kū­lis, pū­rai, blez­di­na, vil­nis ir t. t.

Po se­ki­nan­čių ko­vų su Ka­la­vi­juo­čių or­di­nu 1230 m. pa­bai­go­je kur­šių Va­ne­mos že­mė bu­vo pri­vers­ta su­da­ry­ti su­tar­tį su Ry­gos ar­ki­vys­ku­pu, Ry­gos mies­tu bei Or­di­nu ir įsi­pa­rei­go­ti ne tik krikš­ty­tis, bet ir mo­kė­ti duok­lę. Po­pie­žiaus le­ga­tas Bal­dui­nas Al­nie­tis 1230 m. gruo­džio 28 d. ir 1231 m. sau­sio 17 d. su­da­rė su­tar­tį su kur­šių ka­ra­liu­mi Le­me­ki­nu ir Va­ne­ma dėl krikš­to su pa­si­ža­dė­ji­mu priim­ti vys­ku­pą, pa­lie­kant po­li­ti­nį šių že­mių sa­va­ran­kiš­ku­mą. De­ja, Or­di­nas tam pa­si­prie­ši­no ir 1232 m. su­ren­gė ka­ro žy­gį į Kur­šą. 1234 m. Bal­dui­ną Al­nie­tį pa­kei­tė le­ga­tas Vil­hel­mas Mo­de­nie­tis, ku­ris pa­sky­rė pir­mą­jį Kur­šo vys­ku­pą En­gel­ber­tą. Jo vys­ku­pi­jos ri­bos bu­vo tarp Ne­mu­no ir Ven­tos iki pat Lie­tu­vos. Vys­ku­pui tu­rė­jo ati­tek­ti 2/3, Li­vo­ni­jos or­di­nui – 1/3 Kur­šo. Ka­la­vi­juo­čių or­di­no ban­dy­mai 1230–1236 m. nu­ka­riau­ti Kur­šą bai­gė­si Sau­lės mū­šiu 1236 m., ku­ria­me že­mai­čiai, va­do­vau­ja­mi ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to, smar­kiai su­mu­šė Or­di­no ri­te­rius. 1237 m. žu­vo ir vys­ku­pas En­gel­ber­tas, o Ka­la­vi­juo­čių or­di­nas bu­vo pri­vers­tas su­si­jung­ti su Kry­žiuo­čių or­di­nu. Or­di­no pa­grin­di­niu už­da­vi­niu šia­me ko­vų eta­pe bu­vo su­si­grą­žin­ti Šiau­rės Kur­šą, o vyk­dy­ti eks­pan­si­jos į pie­tus jis tuo me­tu net ne­ban­dė. 1244 m. Li­vo­ni­jos or­di­nui pa­vy­ko užim­ti Em­bu­tės ir Kul­dy­gos pi­lis, ku­rias 1245 m. Min­dau­gas ne­sėk­min­gai ban­dė at­si­ko­vo­ti. Išau­gu­sią Vo­kie­čių or­di­no ga­lią at­sklei­džia 1245 m. va­sa­rio 7 d. po­pie­žiaus le­ga­to Vil­hel­mo Mo­de­nie­čio pa­tvir­tin­tas Kur­šo da­li­ji­mas pa­gal prū­siš­ką­jį prin­ci­pą: 2/3 Or­di­nui ir 1/3 vys­ku­pui.

1249 m. Lie­tu­vo­je ki­lo vi­daus ka­ras tarp ku­ni­gaikš­čių Min­dau­go ir Taut­vi­lo. Iš pra­džių Taut­vi­lui, o pa­skui ir Min­dau­gui pa­si­pra­šius Vo­kie­čių or­di­no pa­gal­bos, Or­di­nui at­si­vė­rė ga­li­my­bės įsi­tvir­tin­ti vi­sa­me Kur­še. 1252 m. rugp­jū­čio mė­ne­sį kry­žiuo­čiai žen­gė pir­mą­jį žings­nį į Pie­tų Kur­šą, pa­sta­ty­da­mi me­di­nę Klai­pė­dos pi­lį. Ją ne­tru­kus su­grio­vė jung­ti­nė že­mai­čių ir sem­bų ka­riuo­me­nė, to­dėl 1253 m. Or­di­nas ėmė­si Klai­pė­do­je sta­ty­tis mū­ri­nę pi­lį.

1253 m. ba­lan­džio 4 d. su­si­rin­kę Kul­dy­go­je Kur­šo vys­ku­pas Hen­ri­kas ir Vo­kie­čių or­di­no at­sto­vai su­da­rė du at­ski­rus Šiau­rės ir Pie­tų Kur­šo da­ly­bų ak­tus. Juo­se su­ra­šy­tos vi­sos Kur­šo pi­lių apy­gar­dos, ku­rių Pie­tų Kur­še bu­vo 83 (Cėk­lio že­mė­je – 44, Duv­za­rė­je – 12, Mė­gu­vo­je – 10, Pil­so­te – 5, že­mė­je tarp Skrun­dos ir Žiem­ga­los – 11, ir at­ski­ra Pai­so (Poys) pi­lies prie Klai­pė­dos apy­gar­da). Apie 60 šių Pie­tų Kur­šo vie­to­vių pri­klau­so da­bar­ti­nei Lie­tu­vai, li­ku­sios – Lat­vi­jai.

Kur­šo vys­ku­pas ir Vo­kie­čių or­di­nas, su­si­šau­kę į Kul­dy­gą kur­šių se­niū­nus, šias Pie­tų Kur­šo apy­gar­das pa­si­da­li­jo į tris da­lis, iš ku­rių vie­na tu­rė­jo ati­tek­ti vys­ku­pui, o ki­tos dvi – Or­di­nui. Cėk­lio že­mės apy­gar­dų kar­tog­ra­fa­vi­mas pa­ro­dė, kad šios trys da­lys ne­su­da­rė vien­ti­sų te­ri­to­ri­nių ma­sy­vų. Kiek­vie­nos jų apy­gar­dos bu­vo iš­si­dės­čiu­sios tri­mis ne­vie­no­do dy­džio gru­pė­mis, ku­rios ga­lė­jo at­spin­dė­ti stam­bes­nius kur­šių te­ri­to­ri­nius vie­ne­tus – vals­čius. Šiau­rės Kur­šą vo­kie­čių ad­mi­nist­ra­ci­ja jau rea­liai val­dė, o štai pie­ti­nia­me Kur­še jų ad­mi­nist­ra­ci­jos ne­bu­vo (Cėk­lis, Duv­za­rė, Mė­gu­va, Pil­so­tas ir že­mė tarp Skrun­dos ir Žiem­ga­los). 1253 m. lie­pos 20 d. Kur­šo vys­ku­pas Hen­ri­kas iš­lei­do ak­tą, ku­riuo pa­skel­bė sa­vo te­ri­to­ri­jos pa­si­rin­ki­mą Pie­tų Kur­še. Vys­ku­po da­lis ta­po pir­mą­ja, o li­ku­sios dvi tu­rė­jo ati­tek­ti Or­di­nui. 1291 m. sau­sio 6 d. vys­ku­pui te­ku­si da­lis dar bu­vo pa­da­ly­ta tarp vys­ku­po ir ka­pi­tu­los, ku­rio­je iš­var­di­ja­ma 18 vie­to­vių (XVI a. Pa­pės nuo­ra­šas). Tai­gi šio rin­ki­nio ak­tai, kaip ir anks­tes­nių rin­ki­nių do­ku­men­tai, tei­kia ži­nių apie dvie­jų šiuo­lai­ki­nių vals­ty­bių te­ri­to­ri­jos se­niau­sią­ją geog­ra­fi­ją.

1253 m. lie­pos mė­ne­sį ir Lie­tu­vos ka­ra­lius Min­dau­gas iš­da­vė ak­tą, ku­riuo da­lį Že­mai­čių že­mių už­ra­šė Or­di­nui (pa­gal F. G. Bun­ge pub­li­ka­ci­ją): „Min­dau­gas, Die­vo ma­lo­ne Lie­tu­vos ka­ra­lius ir t. t. […] O že­mių var­dai yra šie: pu­sė Ra­sei­nių, pu­sė Lau­ku­vos, pu­sė Be­ty­ga­los, pu­sė Ario­ga­los, pu­sė Dai­na­vos, vi­si Ku­lei­niai, vi­sa Kar­šu­va, vi­si Kra­žiai, vi­sa Nad­ru­va, vi­si Vei­sie­jai (Wey­ze), vi­si ki­ti Vei­sie­jai (Wey­se), vi­si Van­giai. Šio da­ly­ko pa­liu­di­ji­mui lie­pė­me šį raš­tą su­tvir­tin­ti sa­vo ant­spau­du. […] Duo­ta La­ta­vo­je (Let­to­wia), mū­sų dva­re, 1253 Vieš­pa­ties me­tais, lie­pos mė­ne­sį.“ Min­dau­go do­va­no­ji­mą po­pie­žius Ino­cen­tas IV pa­tvir­ti­no 1253 m. rugp­jū­čio 21 d.

Di­džiau­sio­je Cėk­lio že­mė­je mi­ni­mi 44 to­po­ni­mai iš 86-ių. Kal­bi­nin­kas K. Bū­ga Cėk­lio pa­va­di­ni­mą ver­tė į Kėk­lį, o kal­bi­nin­kai V. Ki­pars­ky, A. Sa­lys – į Sėk­lį, sie­da­mi su „sek­lu­ma“, že­me Ven­tos aukš­tu­py­je, kur upė sek­li, ir iš­ties ši že­mė yra dau­ge­lio upių, upe­lių aukš­tu­py­je – „sek­lių upių kraš­tas“, ku­ris ta­pa­tin­ti­nas su Tel­šių pa­vie­tu (XIX a. – Tel­šių ap­skri­ti­mi), nes Cėk­lis drie­kė­si tarp Skuo­do ir Grie­žės šiau­rė­je, Gargž­dų ir Rie­ta­vo pie­tuo­se bei Er­los, Sa­lan­to ir Mi­ni­jos ba­sei­nuo­se Va­ka­ruo­se. Iš­var­dy­tas vie­to­ves ne taip leng­va iden­ti­fi­kuo­ti, nes iš­ny­ko kur­šių kal­ba, ver­čiant do­ku­men­tą iš lo­ty­nų kal­bos į se­ną­ją vo­kie­čių kal­bą kai ku­rių vie­to­vių pa­va­di­ni­mai bu­vo iš­krai­py­ti, pa­keis­tos rai­dės, pvz.: o į u (Re­to­we į Re­tu­we), n į sl (Ne­wa­rie į Sle­wa­rie) ir t. t.

Pir­mo­je da­ly­je, ati­te­ku­sio­je Vo­kie­čių or­di­nui, mi­ni­ma 16 to­po­ni­mų. Jie iš­si­dės­tę Var­du­vos aukš­tu­pio ir jos in­ta­ko Sruo­jos ba­sei­nuo­se ir drie­kė­si iki Mi­ni­jos iš­ta­kų: Gar­dai (Gar­de), da­bar – Že­mai­čių Kal­va­ri­ja, Im­ba­rė (Em­ba­re), Grūs­tė (Grums­te), Geg­rė­nai (Ze­ge­re), Al­sė­džiai (Aly­sey­de), Liep­lau­kė (Ley­pias­se­me) prie Džiu­go pi­lia­kal­nio, De­ge­niai (Du­zo­ne), da­bar – Ga­dū­na­vas, Ne­va­rė­nai (Ne­wa­rie), Ža­rė­nai (Sa­re) bei Mi­ni­jos vi­du­ru­pio ir Sa­lan­to ba­sei­nuo­se: Kar­te­na (Car­ti­ne), Gargž­dai (Ga­ris­da) ir t. t. Ne vi­sos vie­to­vės dar yra nu­sta­ty­tos. Iden­ti­fi­kuo­jant vie­to­ves, is­to­ri­kams ir kal­bi­nin­kams pa­de­da ar­cheo­lo­gai. Daž­nai vie­to­vių pa­va­di­ni­mai su­tam­pa su ne­to­lie­se esan­čiu pi­lia­kal­niu. Keb­liau yra su Ne­va­rė­nais, gre­ta ku­rių nė­ra pi­lia­kal­nio, tai ga­na tuš­čia vie­to­vė, apau­gu­si miš­kais, ką pa­tvir­ti­na ir Ne­va­rė­nų pa­va­di­ni­mo kil­mės le­gen­da apie Ne­vą ir Rė­nę. Ar­ti­miau­sias pi­lia­kal­nis – Buo­žė­nų, nu­to­lęs į piet­va­ka­rius nuo Ne­va­rė­nų net 11,5 km. O ir pa­ts Buo­žė­nų pi­lia­kal­nis, ša­lia ku­rio te­ka Ger­vės upe­lis, sie­ti­nas ne su Ne­va­rė­nais, o su Prie­ger­ve (Pre­get­we). Ne­va­rė­nų že­mė – tai že­mė, be­si­drie­kian­ti tarp kur­šių ir žiem­ga­lių gen­čių. V. Ki­pars­ky šį pa­va­di­ni­mą ta­pa­ti­no su lat­vių kal­bos žo­džiu „ne­va­ra“, „ne­va­re“, reiš­kian­tį neįt­vir­tin­tą ar­ba men­kai įtvir­tin­tą vie­to­vę. Jam ant­ri­no K. Bū­ga, rem­da­ma­sis Vo­ru­tos pi­lies eti­mo­lo­gi­ja, su žo­džiu „va­ra“ – pi­lis, tvir­to­vė, o Ne­va­ra, Ne­va­rie ga­li­ma lai­ky­ti vie­to­ve, apy­gar­dos cent­ru, ku­rio­je nė­ra pi­lies. Bet maž­daug už 5 km nuo Ne­va­rė­nų yra di­din­gas Paunš­vys­tės al­ka­kal­nis su bu­vu­sia tarp­gen­ti­ne šven­to­ve, to­dėl Ne­va­rė­nų apy­gar­dos va­do­vas gal­būt bu­vo ne pi­lies val­do­vas, o kri­vis. Ki­to­se Kur­šo ak­to da­ly­bų da­ly­se mi­ni­mos Tel­šių ra­jo­no vie­to­vės: Bir­žu­vė­nai (Ber­si­ne), Žy­la­ko­tai (Ze­le­co­ten) prie Šat­ri­jos, Vieš­vė­nai (Wies­we) prie Ge­tau­tės pi­lia­kal­nio, Žą­sū­ga­la (San­su­ga­le), esan­ti ne­to­li Sė­bų pi­lia­kal­nio.

Kai Lie­tu­vos ka­ra­lius Min­dau­gas 1253 m. ir 1257 m. per­lei­do Li­vo­ni­jos or­di­nui di­du­mą Že­mai­ti­jos, ku­ni­gaikš­tis Al­mi­nas (Vis­val­dis?) ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti šiam pa­si­prie­ši­ni­mą. Že­mai­čių ku­ni­gaikš­čių ta­ry­ba 1255 m. iš­rin­ko jį sa­vo va­do­vu. Vie­ni­šo­ji že­mai­čių ko­va su Or­di­nu bai­gė­si 1260 m. per­ga­lin­gu Dur­bės mū­šiu. Že­mai­čiai, pa­de­da­mi kur­šių ir es­tų, lai­mė­jo Dur­bės mū­šį, po ku­rio pra­si­dė­jo Di­dy­sis prū­sų bei kur­šių ir žiem­ga­lių su­ki­li­mas prieš Or­di­ną. Prie že­mai­čių ko­vos su Or­di­nu pri­si­jun­gė ir ka­ra­lius Min­dau­gas. Pie­tų Kur­še XIII a. ga­lu­ti­nai įsi­vieš­pa­ta­vo ka­rin­gie­ji že­mai­čiai, o kur­šiai pa­ma­žu su jais asi­mi­lia­vo­si. Že­mai­čiai, re­mia­mi Lie­tu­vos vals­ty­bės, ne­lei­do Or­di­nui įsi­tvir­tin­ti Pie­tų Kur­še. Po Žal­gi­rio mū­šio ka­ras su Or­di­nu bai­gė­si 1422 m. Mel­no tai­ka. Lie­tu­vai ga­lu­ti­nai ati­te­ko Že­mai­ti­ja su pie­ti­ne Kur­šo da­li­mi, tie­sa, be Klai­pė­dos kraš­to, ku­rį Lie­tu­va su­si­grą­ži­no tik 1923 m., o šiau­ri­niai kur­šiai, ati­te­kę Or­di­nui, su­lat­vė­jo.

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“

 3,486 peržiūrų (-a)