Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filiale organizuotas edukacinis vakaras „Piliakalnių vaišės“ su Edita Nurmi. Renginys vyko netradicinėje erdvėje – bibliotekos kiemelyje prie ramiai sruvenančio Darbos upelio. Šventę vedė bibliotekininkė Jurgita Anužienė.
Ji renginio dalyviams priminė, kad edukacinė popietė yra Kretingos rajono savivaldybės finansuojamo projekto „Kretingos krašto enciklopedija“ kūrimas ir turinio sklaida“ dalis. Todėl nuoširdžiai padėkojo Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos kraštotyros ir informacijos skyriaus vedėjai Laimai Jonauskaitei, kad edukacinis vakaras pristatytas ir Darbėnų krašto žmonėms. Supažindindama žiūrovus su renginio viešnia, akcentavo, jog E. Nurmi yra amatininkų gildijos „Lamata“ narė, senovinių augalų sodo įkūrėja Drevernoje bei senovinių valgių rekonstruktorė.
O kas gi yra Dreverna?
Tai senas žvejų kaimas, esantis Klaipėdos rajone prie Kuršių marių pakrantės, tiksliau – prie Drevernos upės žiočių. Istoriniuose šaltiniuose ši gyvenamoji vietovė jau minima net 13 amžiaus viduryje. Pasak bibliotekininkės, ir Dreverna turi savo įdomybių. Netoli kaimo beveik 300 metų veikė garsus žuvų turgus „Strykis“, kuris sutraukdavo šimtus žvejų ir pirklių. Todėl ir dabar žvejyba yra pagrindinis šio kaimo gyventojų verslas.
Svarbu ir tai, kad 2009 metais Drevernoje įrengta didžiausia ir moderniausia prie Kuršių marių mažųjų laivų prieplauka. Vertėtų prisiminti ir nagingą kurėnų, vytinių ir vinteninių valčių statytoją Joną Gižą, kurio vienas medinio laivo modelis saugomas net Monako okeanografijos muziejuje. Be to, akcentuota, jog šiandieninėje Drevernoje labai mėgstamas ir puoselėjamas jėgos aitvarų sportas, nes čia marios palankios buriavmui. Visa tai labai suintrigavo šventės dalyvius.
Atkūrė senovės receptus
Viešnia darbėniškiams ir svečiams dalykiškai ir išsamiai papasakojo apie vėlyvojo bronzos amžiaus pajūryje gyvenusių žmonių mitybos papročius, maisto gamybos ir saugojimo būdus. Maisto rekostruktoriai, remdamiesi archeologų bei biochemikų moksliniais radinių tyrimais, daugkartinių bandymų būdu atkuria senovines receptūras. Anot pašnekovės, panašūs gaminimo papročiai vyravo visame Baltijos jūros pakrančių regione.
Čia daugiausia augino miežius, rugius, soras, ropes, rinko riešutus ir uogas, laikė ožkas, avis, medžiojo bei gaudė žuvis. Visa tai ir sudarė mitybos pagrindą. Nustebino faktas, kad vaikams gerti duodavo jauno alaus, nes žinojo, kad vandens iš upės vaikui gerti negalima, nes gali susirgti.
Vakaro dalyviai aktyviai įsijungė į patiekalų gaminimą. Čia ant dviejų ugniakurų buvo kepami miežių ir kviečių duonos paplotėliai ir verdama sorų kruopų košė su lazdynų riešutais, medumi ir džiovintomis spanguolėmis. Ragaudami vaišes, ne vienas stebėjosi mūsų protėvių išmintimi kaupiant ilgalaikes maisto atsargas bei gebėjimu išlikti ir sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis.
Edukacijos vaizdo įrašą galima bus pamatyti YouTube kanale, „Laikraštis Švyturys“ @laikrastissvyturys180
Juozas MAKSVYTIS
