„Man nereikėjo tapti alkoholiku. Kai pradėjau 14 – 16 metų ragauti, visuomet norėjau gerti ir pasigerti. Jau paskutinėse mokyklos klasėse turėjau nemalonumų, į kuriuos tuomet nekreipiau dėmesio. Buvau labai uždaras, neryžtingas, todėl alkoholis mane atpalaiduodavo, tapdavau laisvesnis, drąsesnis ir tai man buvo savotiškas atradimas, – rašo Romas, pirmojo AA susirinkimo, įvykusio 1988 metais birželio 30 d., pradininkas, – ėmęs skaityti į lietuvių kalbą išverstą knygą „Anoniminiai alkoholikai“, gavau pirmąsias tikras žinias, kas yra alkoholizmas. Buvau nustebęs pirmą kartą sužinojęs, kad tai – nepagydoma liga, bet ne beviltiška ir kad ją galima sustabdyti. Tada aiškiai supratau, kad jeigu noriu išsikapstyti – turiu visiškai negert“.

Šia trumpa įžanga, ilgamečio anoniminių alkoholikų nario, įkvepėjo žodžiais noriu pristatyti AA draugijos 35 – erių metų sukakties proga į stovyklą Šventojoje susirinkusių narių mintis ir padrąsinimus. Gintaras, Zoja, Sigitas, Stasys, Aušra, Saulius.. o gal Birutė, Vilija, Aloyzas, Mantas, Darius. Šioje organizacijoje svarbiausia ne vardas, ne statusas, ne paso duomenys. Jei tau baisu – gali ateiti apsigaubęs svetimu vardu, slapyvardžiu – juk esmė čia tik viena – TAVO NORAS MESTI GERTI!

„Į mūsų susitikimus ateina įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo žmonės, būna visaip, bet visa esmė yra tam tikra savigyda. Ir jei žmogus pasirenka šį kelią, jis iš kitų pavyzdžių sužino ką jam reikės daryti“.

„Per paskutinius mūsų draugijos susirinkimus, pastebėjau, kad DABAR AŠ GALIU GYVENTI. Iki tol tai buvo savęs apgaudinėjimas, kažkokia gyvenimo imitacija prieš save, prieš kitus, prieš aplinką. O dabar, nesvarbu, kad tas gyvenimas nėra tobulas – AŠ GALIU GYVENTI. Man tai yra faktas. Ir tas mane labai džiugina“.

„Mano gyvenimas yra laisvė, kai aš galiu pasirinkti. Anksčiau įsivaizdavau, kad negeriu ir esu laisva, o dabar esu laisva pasirinkti kaip man gyventi ir dabar laisvę kitaip įsivaizduoju“.

„Geriančiam žmogui, kaip ir daugumai iš mūsų, kaip ir man kažkada, taip atrodė, kad su manim tarsi ir viskas gerai, bet va aplinkai reikia, kad aš būčiau kitoks: mano žmonai labai reikia, mano darbdaviui labai reikia ir jie, maždaug reikalauja, kad tu būtum kaip visi. Bet juk neįmanoma žinoti, kaip gyvena visi. Va čia ir prasideda kelias, kai suvoki, kad blaivybės reikia TAU. Ir jeigu jos reikia kažkam kitam, bet ne TAU, tai Tu jos ir nepasieksi. O to ko žmogui nereikia, jis niekada iš širdies ir nedarys. Pirmasis teiginys – išsiaiškink ar TU tikrai dėl savęs nori tai daryti, ar dėl savęs nori išsiblaivyti, ar dėl savęs nori pradėti gyventi. Kai Tu negyveni dėl savęs, tai yra tik parodija, tai gyvenimo imitavimas. Ko mūsų draugijoje mokina – tai pirmiausia būk sąžiningas su savimi, ar tu tikrai to nori pats dėl savęs? Jei tenori pasirodyti, jei tenori neišsiskirti su žmona ar neprarasti darbo – tai nieko nebus, bus laikinas sustojimas ir gyvenimo imitacija toliau“.

„Čia nei vienas neateina laimingas, savo noru, nesu girdėjęs, kad va gyvenau gerai, viskas buvo tvarkoje ir atėjau pas anoniminius, nes noriu gyventi dar geriau. Ne, čia visi atėjo iš tokio dugno, iš tokio pragaro, nevilties, vienatvės ir pasimetimo, kad oi oi. Dauguma ateina kas šeimos atvarytas, kas gydytojų atsiųstas ir visi bebūdami, matydami pavyzdžius – suklūsta. Juk alkoholiko psichika tokia – jei kažkas sakys, kad čia juoda, tai jis būtinai sakys – balta, bet kai jam sako – na, pasižiūrėk, gal visgi čia iš tiesų juoda, pats paimk ir pasižiūrėk“.

„Ateini į susirinkimą, žmonės kalba, pasakoja, kad jie gėrė, tu supranti, matai, kad jie gėrė, nes jie pasakoja tokius dalykus, kurių negėręs nepapasakos, tu matai, kad jie dabar negeria ir kas baisiausia – jie gerai jaučiasi ( šypsosi). Jie juokiasi, turi sarkazmo, moka pasišaipyti iš savęs ir tu matai, kad žmogus nuoširdžiai juokiasi iš dalykų, apie kuriuos tu net negali pagalvoti, nes tie dalykai tave tarsi žemina, nes socialine prasme jautiesi žemiau, nei visi. O čia, susirinkime, jie kalba ir nieko – Žemė neprasiveria, dangus neužgriūna, nei kažkas smerkia, nei kaltina, nei niekina“.

„Mane būtent ir pagavo tie asmeniniai anoniminių alkoholikų pavyzdžiai. Medikai, tarkime, sako – tau reikia, tu privalai, o AA jie tiesiog savo pavyzdžiu parodė, kad galima gyventi be alkoholio. Ir šią mintį aš pasigavau. Vėliau jau pradėjo daugėti aiškumo: kaip, kas, kodėl… Nebuvo lengva toliau, bet ta pirma mintis, kad galima gyventi be alkoholio – man buvo vau“.

„Jei tave kažkas vers – eik lankyk anoniminius, juk nieko nebus – reikia pačiam norėti. Šiai dienai galėčiau pasakyti, kad yra 4 metai ir 2 mėnesiai, bet iš tiesų yra 1 metai ir 2 mėnesiai.. Aš buvau, man sakė žmonės, va AA yra. Ką ten veikiat, – klausiau. Tai, va susirenkam, pasėdim, pašnekam, – sako man.. Tai, palauk – susirenkat, pašnekat, taigi galima bet kur mieste susitikti, pasėdėti, pašnekėti.. Ne, pasirodo, čia viskas visai kitaip vyksta. Čia nėra prievartos – niekas žmogaus nelaiko, jam nepatinka, jis gali neiti. Yra kaip yra. Yra žmonės kur ir po 5 ar 10 metų atkrenta. Jei ateina į kitą susirinkimą – jei pasisako, pasisako, jei nenori – gali ir nesakyti, niekas nesmerks“.

„Idėja tokia – jei tu nori negerti – tai mūsų visų reikalas, o jei tu nori gerti – tai tavo reikalas. Kai aš noriu negerti ir man yra sunku – galiu kreiptis į narius pagalbos, patarimo – ir aš tą pagalbą gausiu, bet jei ateisiu su kita intencija, sakydamas, kad beprotiškai noriu išgerti – tai man pasakys – eik, mes jau esame skirtingose valtyse, negaliu tau padėti. Mes ne prievaizdai, ne cerberiai kokie. Bet jei mes esame blaivybės valtyje, sėdame ir plaukiame į vieną ir tą pačią pusę – tai neabejotinai bus pagalbos, patarimų, vilties, paramos“.

„ Reikia suprasti, kad tada, kai jau slysti, kai apima panika ir didžiulis noras išgerti – tu turi kam paskambinti ir su kuo išsikalbėti, kartais užtenka telefoninio pokalbio, kartais atvyksta į namus ar susitinkama kur nors – vienaip ar kitaip – pagalba yra. Dažniausiai, 99 kartus iš šimto, galima padėti, bet būtinai žmogus turi paskambinti, kreiptis iki pirmo gurkšnio. Alkoholiko mąstymas – norėjau išgerti 100 gramų, todėl nuėjau ir nusipirkau du butelius. Alkoholiko pasąmonėje jau aišku, kad jei norėsis išgerti, tai reikės daug, labai daug“.

„ Jei tik paragauji – nebegali sustoti, nes nebežinai kiek tai tęsis ir kur ta istorija baigsis“.

„Aš tai labai džiaugiuosi už tuos grįžusius, kurie užgėrė ir rado savyje jėgų, drąsos sugrįžti vėl į grupę. Tai tikrai yra sunku. Aš pamenu, kaip man buvo gėda prisipažinti, kad negaliu nustoti ir kaip gėda vėl prašyti pagalbos, nes aš žinau, kad tai mano silpnybė. Šiai dienai turiu globotinių atkritusių, žinau, kad jie geria, bet aš vis tiek jiems skambinėju, mėginu parodyti dėmesį, kalbinti sugrįžti į grupę, jei nenori – įmetu nuorodas į online grupes. Man labai svarbu nepalikti jų vienų, nes mano paties sveikimo garantas yra rūpintis kitais. Tokia šios programos esmė“.

„Vienintelė sąlyga – noras mesti gerti, ir kiek besukluptum – turi šansą pasitaisyti, vėl sugrįžti ir pradėti nuo balto lapo. Niekas neturi teisės tau skaityti moralų, atleisti iš grupės, apkalbėti ar kritikuoti. Tu visada turi šansą atsikelti ir pradėti eiti iš naujo. Ir šios dienos susirinkime pasakyti: Šiandien mano pirmoji blaivybės diena… Mano asmeninė patirtis – negėriau dvejus metus, paskui dėl įtampos santykiuose vėl užgėriau, gėriau lygiai vieną dieną ir paskui pajutau tokią gėdą, kad grupė man padėjo, dėjo į mane viltis, tempė mane iš to purvo, o aš va ėmiau ir viską sudirbau. Ir kaip man dabar pareiti atgal, mane jau iš visur visi išstūmė, bet aš išdrįsau ateiti, pasakiau, kad nebeturiu kur daugiau kreiptis, kad tai mano paskutinis šansas ir jei dabar neužsikabinsiu čia, man bus viskas. Atėjau, sakau: man šiandien pirma diena blaivybės. Visi ėmė ploti, sakė, tai tau tik reikėjo paskambinti, niekas neskaitė moralų, nepamokslavo, kad kažką ne taip dariau, tiesiog šiltai vėl priėmė. Aš pati save buvau išstūmus, o jie mane priėmė, ištiesė ranką ir einame kartu toliau“.

„Čia vienintelė vieta, kai tavo savivertė, kurią jauti esant nuline ar net su minuso ženklu, čia esančių žmonių dėka yra atstatoma bent iki minimalios, kad galėtum egzistuoti kaip žmogus. Turbūt yra ir kitokių bendruomenių ir kitur, bet čia šitas variantas veikia visu 100 procentu“.

„Mes nei vienas nežinome, koks Dievo planas kiekvieno iš mūsų atveju, bet aš žinau, kad šiandien eisiu į susirinkimą ir, galbūt, ŠIANDIEN AŠ negersiu“ .

Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Jie išsilaiko iš savo pačių įnašų. Anoniminių alkoholikų draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Pagrindinis draugijos tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.“ (versta iš A.A. Preamble. A.A. Grapevine Inc leidus, visos autoriaus teisės priklauso A.A. Grapevine Inc.).

Jei skaitant pajutote, kad tai apie jus ar apie jūsų artimą žmogų ( mamą, tėtį, brolį, seserį), jei esate alkoholiko vaikas, žmona ar tėvas – kreipkitės į AA organizaciją Lietuvoje: info@aalietuvoje.org

Žemaitijos regiono intergrupė: +37060651080

Kretinga, Vilniaus g. 4, grupė „Vilties slenkstis“: +37060490811

Klaipėda, Rumpiškės g. 6, grupės „Išeitis yra“ tel.: +37066848011, „Kablys“ tel.: +37064503495

Palanga, Vytauto g. 88, grupė „Gintaras“ tel.: +37061696833

 6,212 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes